Kaip supažindinti šuniuką su vyresniu šunimi ir padėti jiems sutarti?

DVIEJŲ ŠUNŲ PAŽINTIES GIDAS

Naujam šuniukui namai pilni atradimų, o senbuviui pasikeičia pažįstama tvarka. Jauniklis gali norėti kramtyti ausis, šokti ant miegančio šuns ar sekti jį kiekviename žingsnyje. Vyresnis šuo neprivalo šio elgesio kantriai toleruoti. Žmogaus užduotis — ne paskirti jam auklėtojo vaidmenį, o sukurti saugias aplinkybes abiem.

Ką patikrinti prieš pažintį

Prieš atveždami šuniuką pagalvokite ne tik apie jo poreikius. Ar senbuvis paprastai gali atsipalaiduoti šalia kitų šunų? Ar namuose yra vietos uždaryti duris ir kiekvieną prižiūrėti atskirai? Ar turėsite pagalbininką pirmajam susitikimui? Jei kuris nors atsakymas kelia abejonių, pirmiausia keiskite pasiruošimą, o ne tikėkitės, kad viskas išsispręs gyvūnams susitikus.

Pasitarkite su veterinaru dėl abiejų šunų sveikatos, šuniuko skiepų ir susitikimo vietos. „Neutralus laukas“ nereiškia bet kokio parko: nebaigto skiepų kurso šuniukui svarbi vietinė infekcijų rizika ir tai, su kokiais gyvūnais jis bendraus. Individualus klinikos nurodymas naudingesnis už bendrą pažadą, kad po vieno skiepo jau visur saugu.

Vyresnio šuns nenorą bendrauti kartais sustiprina skausmas, suprastėjusi rega ar klausa. Jei jis neseniai pradėjo vengti prisilietimų, sunkiau keliasi, prasčiau miega ar anksčiau neįprastose situacijose urzgia, pažintį atidėkite iki apžiūros. AAHA elgsenos gairės pabrėžia, kad senstančių gyvūnų elgesio pokyčius verta vertinti anksti, o ne laikyti neišvengiama senatve.

Kaip paruošti namus dviem šunims

Išsaugokite senbuviui pažįstamą guolį ir ramų kelią iki jo. Šuniukui įrenkite kitą saugią vietą, kurioje jis galėtų miegoti, atsigerti ir tyrinėti netrukdomas. Pertvara turi tikti abiejų dydžiui: tarpai neturi leisti jaunikliui pralįsti, o aukštis — vyresniam šuniui peršokti. Jei tuo abejojate, naudokite uždaromas duris.

Prieš bendrą buvimą nuo grindų patraukite kramtalus, likusį maistą ir vertingus žaislus. Susitikimo vieta neturi būti prie dubenų, guolio ar siaurame koridoriuje. Praktinius atskyrimo ir pirmųjų kontaktų principus pateikia „Blue Cross“ šuniuko pažinties rekomendacijos.

Šeimoje susitarkite dėl paprastos taisyklės: durys ar varteliai atidaromi tik žinant, kur yra abu šunys ir kas juos stebi. Taip vaiko grįžimas iš mokyklos ar trumpas ėjimas į virtuvę nepaverčia suplanuotos pažinties netikėtu susidūrimu. Vaikai nėra atsakingi už šunų atskyrimą ar konfliktų valdymą.

Kaip surengti pirmą susitikimą

Rinkitės ramią, erdvią ir veterinaro požiūriu šuniukui tinkamą vietą. Kiekvieną šunį prižiūri atskiras suaugęs žmogus, abu vedami pavadėliais. Pradėkite tokiu atstumu, kad jie galėtų pastebėti vienas kitą, tačiau dar uostytų aplinką ir nesiveržtų artyn. Konkretaus metrų skaičiaus visoms poroms nėra.

1. Judėkite ta pačia kryptimi. Jei šuniuko amžius ir sveikata leidžia, trumpai paeikite lygiagrečiai. Tai nėra ilgas pasivaikščiojimas, skirtas jį nuvarginti.
2. Atstumą mažinkite tik ramiai. Abu žmonės turi galėti lengvai pakeisti kryptį. Neveskite šunų nosis į nosį ir netempkite jų vienas prie kito.
3. Leiskite trumpai susidomėti. Jei abu laisvai juda, gali trumpai apsiuostyti. Neužtverkite galimybės atsitraukti ir neprilaikykite vieno, kad kitas jį apuostytų.
4. Padarykite pertrauką. Atsitraukite, kol bendravimas dar ramus. Geriau keli trumpi sėkmingi epizodai nei vienas užsitęsęs susitikimas, pasibaigiantis urzgimu.

Šią palaipsnio artėjimo eigą aprašo „Dogs Trust“ naujo šuniuko pristatymo gidas. Jei tą dieną neturite antro žmogaus, nebandykite vienas laikyti abiejų šunų ir kartu spręsti jų reakcijų. Pirmiau saugiai įkurdinkite jauniklį atskirai ir suplanuokite prižiūrimą pažintį.

Skanėstas gali atlyginti ramų atsisukimą į savo žmogų, tačiau nebarstykite maisto tarp abiejų snukių. Jei kuris nors saugo maistą, atlygį ir bendrą kontaktą reikia planuoti atskirai. Iš anksto po vieną išmoktas pakvietimas padeda nukreipti šunis be griebimo; mokymo pagrindus rasite gide kaip dresuoti šunį.

Kokie požymiai rodo, kad reikia pertraukos

Vertinkite visą situaciją, o ne vien uodegą. Vizginimas savaime neįrodo draugiškumo. Svarbiau, ar kūnas laisvas, ar šuo gali nusisukti, ar pasirinkęs atsitraukti nėra persekiojamas. Tyliai sustingęs šuo nebūtinai jaučiasi geriau už lojantį.

Pavyzdžiui, jei senbuvis nueina į guolį, o šuniukas kelis kartus jį vejasi, pažintis tuo metu nėra abipusė. Nukreipkite jauniklį į jo zoną. Jei abu vieną akimirką žaidžia, bet vėliau vienas nustoja judėti ir nebegali pasitraukti, vertinkite naują situaciją, o ne pirmą linksmą minutę.

Kaip pereiti prie bendro buvimo namuose

Po ramaus susitikimo lauke namai vis tiek yra naujas išbandymas. Čia atsiranda guoliai, durys, pažįstami žmonės ir daiktai. Neskubėkite iškart paleisti šuniuko apžiūrėti senbuvio poilsio vietos. Pirmą bendrą buvimą surenkite paruoštoje erdvėje, kurioje lengva atskirti ir nėra dėl ko varžytis.

Jei prie vartelių šunys loja, veržiasi ar įdėmiai spokso vienas į kitą, pertvara savaime jų nepratina. Padidinkite atstumą arba uždarykite duris, kad jie galėtų nurimti. Nelaikykite gyvūnų valandų valandas prie barjero vien tam, kad „apsiprastų“.

Pažangą žymėkite paprastai: kur susitiko, kas vyko prieš įtampą, ar abu galėjo pasitraukti ir kaip greitai grįžo prie ramaus elgesio. Užrašas „virtuvėje prie dubens sustingo, svetainėje be daiktų buvo ramus“ naudingesnis už „jis pavydi“. Jis padeda keisti konkrečias aplinkybes ir, jei prireiks, aiškiau papasakoti specialistui.

Ką daryti, jei vyresnis šuo urzgia

Urzgimas yra perspėjimas, o ne leidimas palikti šunis išsiaiškinti tarpusavyje. Ramiai nutraukite kontaktą, suteikite erdvės ir pažiūrėkite, kas jį sukėlė. Gal šuniukas užlipo ant miegančio senbuvio, priėjo prie dubens arba užtvėrė išėjimą? Kitą kartą neleiskite kartotis tai pačiai situacijai.

Nebarkite, netampykite už pavadėlio, nespauskite prie žemės ir nekelkite už sprando. AVSAB humaniško mokymo pozicija rekomenduoja atlygiu pagrįstus metodus, o ne skausmą ar gąsdinimą. Bausmė nepašalina priežasties, dėl kurios šuo nebenori kontakto.

Jei reakcija susijusi su maistu, guoliu ar žaislu, nebandykite jos „išgydyti“ atimdami daiktą kito šuns akivaizdoje. „Dogs Trust“ išteklių saugojimo paaiškinime tokio elgesio priežastis siejama su grėsme prarasti vertingą dalyką, o ne su būtinybe parodyti, kas namuose svarbiausias. Saugokite atstumą ir prireikus gaukite individualų planą.

Kaip pritaikyti kasdienybę skirtingam amžiui

Šuniuko ir vyresnio šuns diena neturi tapti viena bendra programa. Jaunikliui reikia trumpų pažinimo ir mokymo epizodų, o senbuviui gali būti svarbesnis lėtas pasivaikščiojimas bei netrukdomas miegas. Net jeigu abu mėgsta žaisti, žmogus stebi, kada jų poreikiai išsiskiria.

Palikite pažįstamus senbuvio pasivaikščiojimų, šėrimo ir bendravimo su jumis momentus. Atskirai užsiimkite ir su šuniuku: kvietimas, ramus buvimas savo vietoje ir pažintis su aplinka neturi priklausyti vien nuo kito šuns. Vyresnis šuo nėra pakaitalas žmogaus priežiūrai ar šuniuko mokymui.

Pirmomis naktimis pasirūpinkite, kad kiekvienas galėtų ilsėtis saugiai atskirtas. Jei šuniukas nerimauja naujuose namuose, jam padėkite patys — neperkelkite jo į senbuvio guolį kaip nusiraminimo priemonės. Taip pat atskirkite šunis išeidami, eidami miegoti ar dirbdami taip, kad nebegalite stebėti jų elgesio.

Stebėkite ne vien žaidimą. Ar senbuvis normaliai ėda, geria, miega ir naudojasi savo guoliu? Jei atsiranda apetito stoka, neverskite jo ėsti šalia šuniuko. Apie maitinimo aplinkos patikrą ir požymius, kurių nereikia nurašyti stresui, skaitykite gide kaip sužadinti šuns apetitą ir kada sunerimti.

Kada reikia veterinaro ar elgsenos specialisto

Pagalbos ieškokite, jei įtampa kartojasi net sumažinus kontaktą, šuo nuolat persekioja kitą, blokuoja išėjimą ar neleidžia ilsėtis. Mėginimas kąsti, įkandimas, didelė baimė ir rizika vaikams yra priežastys ne tęsti bendrus bandymus, o gauti individualų vertinimą.

Staigų vyresnio šuns elgesio pokytį pirmiausia aptarkite su veterinaru. VCA veterinarinis paaiškinimas apie agresiją nurodo, kad skausmas ir baimė gali sumažinti šuns toleranciją. Vien bendras patarimas „duokite daugiau laiko“ nepakeičia sveikatos patikros.

Specialistui pateikite ankstesnio bendravimo istoriją ir konkrečius savo užrašus. Jei turite jau saugiai nufilmuotą epizodą, jis gali padėti, tačiau nekurkite pavojingos situacijos vien dėl vaizdo įrašo. Paklauskite, kokiais metodais bus dirbama, kaip bus užtikrinamas atskyrimas ir pagal kokius požymius vertinama pažanga. Pažadas išspręsti viską vienu „dominavimo“ seansu nėra saugaus plano įrodymas.

Gera baigtis — abiejų gerovė. Šunims nebūtina dalytis kiekvienu daiktu ar visą laiką būti kartu. Jei ramybė pasiekiama išlaikant atskirą maitinimą ir poilsį, tai nėra nesėkmė. Jei net toks gyvenimas kelia nuolatinę įtampą ar pavojų, tolesnius sprendimus priimkite su specialistais, ne didindami kontaktą per jėgą.

Šaltiniai