Kengūros – vieni žinomiausių Australijos gyvūnų, garsėjantys savo šuoliais, sterble ir unikaliu jauniklių vystymosi būdu. Tačiau net ir tokie žinomi gyvūnai dažnai kelia klausimų: ar kengūra tikrai yra žinduolis?, o jei taip – kuo ji skiriasi nuo kitų žinduolių, tokių kaip šunys, katės ar žmonės?
Iš pirmo žvilgsnio kengūra gali atrodyti gana neįprasta: jos jauniklis gimsta vos centimetro dydžio, pats įšliaužia į sterblę, o visas vystymosi procesas vyksta ten – tarsi neįtikėtinas gamtos stebuklas. Tačiau tai nėra išimtis – tai viena iš žinduolių grupių, vadinamų sterbliniais.
Ar kengūra yra žinduolis?
Taip, kengūra yra žinduolis – tačiau priklauso ne bet kokiai, o labai specifinei žinduolių grupei, vadinamai sterbliniais (lot. Marsupialia). Tai reiškia, kad kengūros gimdo labai neišsivysčiusius jauniklius, kurie toliau vystosi motinos sterblėje, o ne pilnai išsivysto gimdoje, kaip placentinių žinduolių atveju (pvz., šunų, kačių ar žmonių).
Ką reiškia būti žinduoliu?
Kad gyvūnas būtų laikomas žinduoliu, jis turi atitikti keletą esminių požymių:
- Žindyti savo jauniklius pienu (tai daro visi žinduoliai, net jei jų pieno liaukos atrodo skirtingai)
- Turėti plaukus ar kailį bent vienoje gyvenimo stadijoje
- Turėti šiltakrauję (endoterminę) organizmo sistemą
- Kvėpuoti plaučiais
- Turėti sudėtingą nervų sistemą ir išvystytą smegenų žievę
Kengūros atitinka visus šiuos kriterijus. Jos turi kailį, šiltą kraują, kvėpuoja plaučiais ir – svarbiausia – žindo savo jauniklius, maitindamos juos pienu, kurį gamina specialios pieno liaukos sterblėje.
Ką reiškia būti sterbliniu žinduoliu?
Sterbliniai – tai žinduoliai, kurių jaunikliai gimsta labai ankstyvoje vystymosi stadijoje. Užuot pilnai išsivystę motinos gimdoje, jie gimsta vos po kelių savaičių nėštumo, kai dar neturi kailio, yra akli, o jų galūnės silpnos. Tokie jaunikliai savarankiškai įšliaužia į motinos sterblę, kur prisitvirtina prie spenelio ir toliau vystosi.
Kengūros šiuo požiūriu yra klasikinis sterblinių pavyzdys – kartu su koalomis, valabijomis, vombatais ir kitais Australijos gyventojais.
Kengūros anatomija: kuo ji išskirtinė
Kengūros kūnas pritaikytas ne tik šuoliavimui, bet ir ypatingam jauniklių vystymuisi. Nors jos turi daug bendrų savybių su kitais žinduoliais, jų anatomija turi unikalių bruožų, kurie išskiria jas net tarp kitų sterblinių.
Judėjimas ir galūnės
Kengūros judėjimas – šuoliais – yra efektyvus, energiją tausojantis būdas įveikti ilgus atstumus. Pagrindinis judėjimo šaltinis – galingos užpakalinės kojos su ilgomis pėdomis, kurios leidžia joms atlikti iki 9 metrų ilgio šuolius. Vienu metu juda abi užpakalinės kojos, todėl judėjimas primena spyruokliavimą.
Kengūros taip pat turi ilgą ir raumeningą uodegą, kuri veikia kaip pusiausvyros ir atramos įrankis – stovint ar vaikštant lėtai ji padeda išlaikyti kūną. Kai kuriuose judesiuose uodega tarnauja kaip „trečioji koja“, leidžianti atsiremti ir pajudėti į priekį.
Priekinės kojos trumpesnės ir silpnesnės, bet jos svarbios žindymo, valymo ir apsigynimo metu.
Sterblė ir jauniklių raida
Vienas ryškiausių kengūros anatominių bruožų – sterblė, t. y. odos maišelis pilvo apačioje, kuriame vystosi jauniklis. Sterblėje yra kelios pieno liaukos (speneliai), prie kurių mažylis prisitvirtina net keliems mėnesiams. Kiekvienas spenelis gali gaminti skirtingos sudėties pieną, priklausomai nuo jauniklio amžiaus.
Sterblė yra atvira į priekį, todėl patelė gali lengvai pasiekti mažylį. Ji taip pat turi stiprų raumeninį žiedą, kuris gali užsiverti, apsaugodamas jauniklį nuo išorės poveikio.
Dantys ir virškinimas
Kengūros yra žolėdės, todėl jų dantys ir virškinimo sistema pritaikyta augaliniam maistui. Priekiniai dantys skirti žolei nukąsti, o krūminiai – susmulkinti.
Skirtingai nei atrajotojai (pvz., karvės), kengūros turi vieną skrandį, bet kelių skyrių sistemą, leidžiančią fermentuoti augalus ir efektyviai įsisavinti maistines medžiagas. Jos žarnynas ilgas, o mikroflora – prisitaikiusi skaidyti ląstelieną.
Kengūrų vystymasis nuo gimimo iki savarankiškumo
Kengūros dauginimosi ir jauniklių vystymosi būdas – vienas įspūdingiausių visoje gyvūnų karalystėje. Priešingai nei dauguma žinduolių, kengūros gimdo labai ankstyvos stadijos jauniklius, kurie toliau bręsta motinos sterblėje, tarsi „išoriniuose inkstuose“. Tai puikus prisitaikymas prie aplinkos – trumpas nėštumas leidžia greitai reaguoti į besikeičiančias sąlygas, pvz., maisto trūkumą ar sausras.
Trumpas nėštumo laikotarpis
Kengūros nėštumas trunka tik apie 30–35 dienas, t. y. vos mėnesį. Tokiu metu gimęs jauniklis būna vos 2–3 cm ilgio, sveria apie gramą, neturi kailio, yra aklas ir dar neišsivystęs. Jis labiau primena embrioną nei tipinį žinduolio naujagimį.
Kelionė į sterblę
Vos gimęs, jauniklis savarankiškai šliaužia per motinos kailį iki sterblės, naudodamasis tik priekinėmis galūnėmis. Ši trumpa, bet gyvybiškai svarbi kelionė yra instinktyvi ir vyksta per keletą minučių. Įšliaužęs į sterblę, jis prisitvirtina prie vieno iš spenelių, kuris patinsta burnoje, taip užtikrindamas saugų prisirišimą.
Augimas sterblėje
Sterblėje jauniklis praleidžia dar apie 6–8 mėnesius. Per šį laiką jis:
- Smarkiai auga
- Išsivysto jo kailis, akys, galūnės
- Pradeda judėti ir po truputį išlįsti iš sterblės „apsižvalgyti“
Kengūros patelė per tą laiką gali vėl pastoti, tačiau embrionas sustingsta (vadinamas embrioniniu diapauze) ir nepradeda vystytis tol, kol ankstesnis jauniklis neišeina iš sterblės. Tai vadinama laktaciniu slopinimu – dar vienas įdomus prisitaikymo būdas.
Pirmi išėjimai ir savarankiškumas
Maždaug 6–7 mėnesių jauniklis pradeda trumpam palikti sterblę. Iš pradžių tik kelioms minutėms, vėliau – vis ilgesniam laikui. Šiuo metu jis jau savarankiškai juda, mokosi šokinėti, bet vis dar grįžta žįsti.
Galutinai jauniklis palieka sterblę apie 8–10 gyvenimo mėnesį, tačiau dar keletą mėnesių pasilieka šalia motinos ir retkarčiais žindo. Tik apie 12 mėnesį jauniklis laikomas visiškai savarankišku.
Žinduolių grupių palyginimas: kuo kengūra skiriasi nuo kitų žinduolių
| Požymis | Sterbliniai žinduoliai (pvz., kengūra) | Placentiniai žinduoliai (pvz., žmogus, šuo) | Kloakiniai žinduoliai (pvz., kloakinė ančiasnapė) |
|---|---|---|---|
| Jauniklių gimimas | Gimsta labai neišsivystę, vystosi sterblėje | Gimsta visiškai išsivystę, po ilgo nėštumo | Deda kiaušinius |
| Nėštumo trukmė | Labai trumpa (apie 30–35 dienas) | Vidutinė ar ilga (nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių) | Nėra nėštumo – deda kiaušinį, vystymasis vyksta vėliau |
| Vystymasis po gimimo | Sterblėje, prijungus prie spenelio | Išorėje – su motinos priežiūra arba žindymu | Po išsiritimo iš kiaušinio – žindomas pienu |
| Pieno liaukos | Sterblėje, speneliai gali gaminti skirtingą pieną | Krūtinėje arba pilvo srityje, vienodo tipo pienas | Neturi spenelių – pienas išsiskiria ant odos |
| Paplitimas gamtoje | Australija, Naujoji Gvinėja, Pietų Amerika | Visame pasaulyje | Tik Australijoje ir Naujojoje Gvinėjoje |
| Pavyzdžiai | Kengūra, koala, vombatas | Žmogus, katė, dramblys | Ančiasnapė, echidna |
Dažniausiai užduodami klausimai
Ar kengūra tikrai laikoma žinduoliu?
Kuo kengūros skiriasi nuo kitų žinduolių?
Kiek laiko kengūros mažylis praleidžia sterblėje?
Ar kengūros gali turėti daugiau nei vieną jauniklį?
Kur gyvena sterbliniai žinduoliai?
