Bičių mityba yra vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių bičių šeimos gyvybingumą, produktyvumą ir atsparumą ligoms. Nuo to, ar bitės gauna pakankamai kokybiško maisto, priklauso ne tik surenkamo medaus kiekis, bet ir perų vystymasis, darbininkių ilgaamžiškumas bei sėkmingas žiemojimas. Praktikoje neretai pastebima, kad net iš pažiūros stiprios šeimos pradeda silpti ne dėl ligų ar parazitų, o dėl netinkamos arba pavėluotos mitybos korekcijos.
Natūraliomis sąlygomis bitės minta nektaru, žiedadulkėmis ir vandeniu, tačiau šiuolaikinė aplinka kelia vis daugiau iššūkių. Intensyvi žemdirbystė, dideli monokultūrų plotai, pesticidų naudojimas ir klimato pokyčiai lemia, kad natūralių maisto šaltinių sezoniškumas tampa neprognozuojamas. Dėl to bitininkams vis dažniau tenka imtis papildomo bičių maitinimo, siekiant išlaikyti šeimų stiprumą ir užkirsti kelią išsekimui.
Svarbu suprasti, kad bičių maitinimas nėra vien tik cukraus sirupo pylimas į avilį. Tai – apgalvotas procesas, paremtas bičių biologijos, sezoniškumo ir šeimos būklės vertinimu. Netinkamai parinktas maistas ar neteisingas maitinimo laikas gali pakenkti ne mažiau nei visiškas maisto trūkumas. Todėl šiame straipsnyje detaliai aptarsime, ką ir kada bitės turėtų gauti, kokie maitinimo būdai yra saugūs, o kada būtina pasitelkti specialisto patarimus.
Bičių natūrali mityba gamtoje
Norint suprasti, kada ir kaip reikėtų papildomai maitinti bites, pirmiausia svarbu žinoti, iš ko susideda jų natūrali mityba. Bitės yra itin specializuoti vabzdžiai, kurių mitybos sistema per tūkstančius metų prisitaikė prie augalų žydėjimo ciklų. Natūralus maistas aprūpina bites ne tik energija, bet ir visomis gyvybiškai svarbiomis medžiagomis, reikalingomis šeimos vystymuisi.
Nektaras ir medus – pagrindinis energijos šaltinis
Nektaras yra pagrindinis bičių energijos šaltinis. Jį bitės renka iš žydinčių augalų, o parnešusios į avilį perdirba į medų. Meduje gausu angliavandenių (gliukozės ir fruktozės), kurie suteikia energijos skraidymui, šilumos palaikymui avilyje ir kitoms gyvybinėms funkcijoms.
Bičių šeimai angliavandeniai yra ypač svarbūs:
- aktyvaus medunešio metu,
- rudenį, ruošiantis žiemojimui,
- žiemą, kai bitės nepalieka avilio ir gyvena iš sukauptų atsargų.
Jei natūralaus nektaro trūksta, bitės pradeda naudoti sukauptą medų, o jam pasibaigus – šeima gali greitai nusilpti ar net žūti. Todėl bitininkas privalo įvertinti, ar medaus atsargų pakanka visam laikotarpiui iki kito žydėjimo sezono.
Žiedadulkės – baltymų, vitaminų ir mineralų šaltinis
Žiedadulkės yra nepakeičiamas baltymų šaltinis, būtinas perų auginimui. Jose yra:
- baltymų ir aminorūgščių,
- B grupės vitaminų,
- riebalų rūgščių,
- mineralinių medžiagų.
Be pakankamo žiedadulkių kiekio bitės negali auginti stiprios naujos kartos. Praktikoje tai pasireiškia silpnu perėjimu, mažesnėmis darbininkėmis ir trumpesne jų gyvenimo trukme. Ypač svarbus žiedadulkių prieinamumas ankstyvą pavasarį, kai šeima pradeda aktyviai plėstis.
Verta pabrėžti, kad ne visų augalų žiedadulkės yra vienodai vertingos. Skirtingos augalų rūšys pasižymi skirtingu baltymų ir aminorūgščių profiliu, todėl įvairi augalija aplink bityną yra didelis privalumas.
Vandens reikšmė bičių organizmui
Nors vanduo dažnai pamirštamas, jis yra gyvybiškai svarbus bičių mitybos elementas. Bitės naudoja vandenį:
- medui skiesti ir perdirbti,
- perams maitinti,
- avilio mikroklimatui reguliuoti karštomis dienomis.
Jei šalia bityno nėra patikimo vandens šaltinio, bitės priverstos skristi toliau, o tai didina jų išsekimą ir žuvimo riziką. Todėl rekomenduojama užtikrinti pastovų, švarų ir saugų vandens šaltinį netoli avilių.
Kada ir kodėl bitėms reikalingas papildomas maitinimas
Papildomas bičių maitinimas nėra rutininė procedūra, kurią reikėtų taikyti nuolat. Tai – tikslinė priemonė, naudojama tada, kai natūralios sąlygos nebesugeba patenkinti bičių šeimos biologinių poreikių. Gamtoje nektaro ir žiedadulkių kiekis kinta sezoniškai, o šiuolaikinėje aplinkoje šie svyravimai dažnai tampa dar ryškesni.
Dažniausiai papildomas maitinimas tampa reikalingas ankstyvą pavasarį, kai šeima jau pradeda auginti perus, tačiau žydinčių augalų dar nėra arba jų kiekis labai ribotas. Tokiu laikotarpiu bitės sunaudoja daug energijos šilumos palaikymui ir perų maitinimui, o turimos atsargos gali greitai išsekti. Panaši situacija susidaro ir ilgesnių šaltų ar lietingų periodų metu, kai bitės fiziškai negali išskristi rinkti nektaro, nors gamtoje žydėjimas vyksta.
Papildomas maitinimas taip pat dažnai taikomas po intensyvaus medaus sukimo. Jei bitininkas nepalieka pakankamo kiekio medaus avilyje, šeima gali susidurti su energijos trūkumu, ypač jei po to seka nepalankios oro sąlygos. Rudenį maitinimas įgauna dar kitą paskirtį – užtikrinti pakankamas angliavandenių atsargas sėkmingam žiemojimui. Be jų bitės nepajėgia palaikyti pastovios temperatūros žiemos kamuolyje.
Kaip atpažinti, kad bitėms trūksta maisto
Maisto stygius dažniausiai atsispindi ne staiga, o palaipsniui kintančioje šeimos būklėje. Pirmieji požymiai – sumažėjęs perų plotas arba perėjimo nutrūkimas, nors oro sąlygos tam būtų palankios. Bitės tampa neramesnės, dažniau girdimas padidėjęs ūžimas, o atidarius avilį pastebima, kad koriuose beveik nelikę medaus.
Ilgainiui pradeda mažėti ir pačios šeimos populiacija. Ankstyvą pavasarį tai gali pasireikšti padidėjusiu bičių kritimu prie avilio. Tokiais atvejais dažnai klaidingai įtariamos ligos, nors tikroji problema – paprastas, bet pavojingas maisto trūkumas.
Reguliarus maisto atsargų vertinimas leidžia šių situacijų išvengti. Ypač svarbu stebėti šeimas pereinamaisiais laikotarpiais, kai gamtinės sąlygos greitai keičiasi.
Papildomo maitinimo tikslas
Papildomas maitinimas turi būti nukreiptas ne į maksimalų šeimos stimuliavimą, o į balansą. Jo tikslas – palaikyti šeimos gyvybingumą, kol natūralūs maisto šaltiniai vėl tampa pakankami. Tinkamai parinktas maitinimo laikas ir būdas padeda išvengti bičių išsekimo, per didelio streso ir šeimos silpnėjimo.
Vis dėlto svarbu nepamiršti, kad neteisingai taikomas maitinimas gali turėti ir neigiamų pasekmių. Per anksti ar per gausiai stimuliuojant šeimą, galima paskatinti perų auginimą netinkamu metu, o tai vėliau apsunkina žiemojimą. Todėl kiekvienas sprendimas turi būti paremtas šeimos būklės vertinimu, o ne vien kalendoriumi.
Pagrindiniai bičių maitinimo būdai
Papildomam bičių maitinimui naudojamos skirtingos priemonės, kurios parenkamos atsižvelgiant į sezoną, šeimos stiprumą ir maitinimo tikslą. Svarbiausia taisyklė – kiekvienas maitinimo būdas turi imituoti natūralią bičių mitybą tiek, kiek tai įmanoma, ir nekenkti šeimos biologiniams procesams.
Maitinimas cukraus sirupu
Cukraus sirupas yra vienas dažniausiai naudojamų bičių maitinimo būdų. Jis skiriamas tada, kai reikia greitai papildyti angliavandenių atsargas arba paskatinti šeimos aktyvumą. Sirupo koncentracija parenkama pagal sezoną. Pavasarį dažniau naudojamas skystesnis sirupas, kuris stimuliuoja perų auginimą, o rudenį – tirštesnis, skirtas atsargų kaupimui žiemai.
Svarbu naudoti tik baltą, rafinuotą cukrų, nes rudas ar neaiškios kilmės cukrus gali turėti bičių organizmui kenksmingų priemaišų. Sirupas turi būti šviežias, nefermentuotas, o jo temperatūra – artima aplinkos temperatūrai. Netinkamai paruoštas ar per ilgai laikytas sirupas gali sukelti virškinimo sutrikimus ir padidinti žarnyno ligų riziką.
Maitinimas kandi (cukraus tešla)
Kandi – tai kieta cukraus masė, dažniausiai naudojama žiemą arba ankstyvą pavasarį, kai skystas maitinimas yra rizikingas. Ši forma ypač naudinga tuo metu, kai bitės negali aktyviai judėti avilyje, tačiau joms būtinas pastovus energijos šaltinis.
Kandi dedama tiesiai virš bičių kamuolio, todėl bitės gali ją pasiekti nepalikdamos šiltojo centro. Šis maitinimo būdas padeda išvengti bado kritiniais laikotarpiais, tačiau jis neturėtų būti naudojamas kaip ilgalaikis sprendimas. Kandi neatstoja natūralaus medaus ir neturi visų biologiškai aktyvių medžiagų.
Baltyminiai papildai ir jų paskirtis
Baltyminiai papildai naudojami tada, kai gamtoje trūksta žiedadulkių, o šeimai reikia auginti perus. Dažniausiai jie taikomi ankstyvą pavasarį arba po ilgesnių nepalankių oro sąlygų. Šie papildai padeda palaikyti perų auginimą, tačiau jų naudojimas reikalauja ypatingo atsargumo.
Per didelis baltyminių papildų kiekis gali sukelti pernelyg intensyvų perų auginimą, kurio šeima vėliau nepajėgia išlaikyti. Be to, netinkamos sudėties papildai gali skatinti pelėsių atsiradimą avilyje. Todėl rekomenduojama baltyminius papildus naudoti tik įvertinus realų poreikį, o ne profilaktiškai.
Pavasarinis, vasarinis ir rudeninis bičių maitinimas – skirtumai
Bičių mitybos poreikiai keičiasi kartu su metų laikais, todėl vieno universalaus maitinimo sprendimo visiems sezonams nėra. Kiekvienu laikotarpiu maitinimo tikslas yra skirtingas, o netinkamai parinktas laikas ar būdas gali turėti neigiamų pasekmių visai šeimai.
Pavasarinis bičių maitinimas
Pavasaris yra vienas jautriausių laikotarpių bičių gyvenime. Po žiemos šeimos būna nusilpusios, o motinėlė pradeda aktyviai dėti kiaušinėlius. Šiuo metu bičių energijos poreikis sparčiai auga, tačiau gamtoje dar trūksta stabilaus nektaro srauto.
Pavasarinio maitinimo tikslas – padėti šeimai atsigauti po žiemos ir sudaryti sąlygas perų auginimui, neperkraunant bičių pertekliniu stimuliavimu. Dažniausiai naudojamas lengvas cukraus sirupas arba nedidelis kiekis kandi, jei oro sąlygos neleidžia skysto maitinimo. Taip pat vertinama, ar bitės gauna pakankamai žiedadulkių – jų trūkumas tiesiogiai riboja perų vystymąsi.
Svarbu nepamiršti, kad per anksti ir per intensyviai stimuliuojant šeimą, galima paskatinti per didelį perėjimą tuo metu, kai bitės dar neturi galimybių apsirūpinti natūraliu maistu.
Vasarinis bičių maitinimas
Vasarą, aktyvaus žydėjimo ir medunešio laikotarpiu, bitės paprastai pačios apsirūpina maistu. Šiuo metu papildomas maitinimas dažniausiai nereikalingas ir netgi gali būti žalingas, nes trikdo natūralią šeimos veiklą ir skatina nepageidaujamą maisto kaupimą.
Vis dėlto vasarinis maitinimas gali būti taikomas išimtiniais atvejais, pavyzdžiui, po ilgesnių sausros ar lietaus periodų, kai žydėjimas nutrūksta. Tokiose situacijose svarbu maitinti itin saikingai, tik palaikant šeimos gyvybingumą, bet nestimuliuojant aktyvaus perų auginimo.
Rudeninis bičių maitinimas
Ruduo yra lemiamas laikotarpis ruošiantis žiemojimui. Šiuo metu bičių maitinimo tikslas – sukaupti pakankamas ir kokybiškas angliavandenių atsargas, kurios užtikrins šeimos išgyvenimą iki pavasario.
Rudenį dažniausiai naudojamas tirštesnis cukraus sirupas, kuris greičiau perdirbamas ir sandėliuojamas koriuose. Maitinimas turi būti baigtas laiku, kol oro temperatūra dar leidžia bitėms efektyviai apdoroti sirupą. Pavėluotas maitinimas didina riziką, kad maistas bus nepakankamai subrandintas, o tai gali sukelti virškinimo sutrikimus žiemą.
Tinkamai atliktas rudeninis maitinimas leidžia bitėms žiemoti ramiai ir su minimaliais nuostoliais, o pavasarį šeima greičiau atsinaujina.
Dažniausios klaidos maitinant bites ir jų pasekmės
Net ir turint gerų ketinimų, bičių maitinimas neretai atliekamas netinkamai. Praktikoje būtent žmogiškos klaidos, o ne pats maitinimo faktas, tampa bičių šeimų silpnėjimo ar net žūties priežastimi. Dalis šių klaidų kartojasi metai iš metų, ypač tarp pradedančiųjų bitininkų, tačiau jų pasekmės gali būti labai rimtos.
Viena dažniausių klaidų – per vėlyvas rudeninis maitinimas. Kai cukraus sirupas duodamas jau atvėsus orams, bitės nebespėja jo tinkamai perdirbti ir subrandinti. Tokiu atveju maistas lieka per drėgnas, didėja fermentacijos rizika, o žiemą bitės gali patirti virškinimo sutrikimus. Tai dažnai pasireiškia viduriavimu avilyje, didesniu bičių kritimu ir susilpnėjusia šeima pavasarį.
Kita dažna problema – per intensyvus pavasarinis stimuliavimas. Siekdami kuo greičiau sustiprinti šeimą, bitininkai kartais duoda per daug sirupo ar baltyminių papildų. Tai paskatina motinėlę intensyviai dėti kiaušinėlius, tačiau jei gamtoje dar nėra pakankamai nektaro ir žiedadulkių, bitės nespėja aprūpinti perų. Dėl to šeima išsenka, o vėliau gali net susilpnėti labiau nei prieš maitinimą.
Taip pat pasitaiko atvejų, kai naudojamas netinkamos kokybės cukrus arba sirupas. Rudas, nevalytas ar techninis cukrus gali turėti bičių organizmui kenksmingų medžiagų. Be to, ilgai laikytas ar pradėjęs fermentuotis sirupas tampa pavojingas virškinimo sistemai. Tokie maitinimo eksperimentai dažnai baigiasi padidėjusiu bičių mirtingumu.
Dar viena klaida – neatsižvelgimas į realią šeimos būklę. Visos bičių šeimos yra skirtingos: vienoms maitinimas būtinas, kitoms tuo metu – nereikalingas ar net žalingas. Maitinimas „pagal grafiką“, neįvertinus medaus atsargų, perų kiekio ir šeimos stiprumo, gali sutrikdyti natūralią bičių pusiausvyrą.
Galiausiai, dažnai pamirštama, kad maitinimas nėra ilgalaikis sprendimas visoms problemoms. Jis negali kompensuoti ligų, parazitų ar silpnos motinėlės. Tokiais atvejais maitinimas tik laikinai paslepia problemą, bet jos neišsprendžia.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Ar bitėms visada reikia papildomo maitinimo?
Koks cukraus sirupas bitėms yra saugiausias?
Ar galima maitinti bites vasarą?
Kada geriausia naudoti kandi?
Ar netinkamas maitinimas gali pakenkti bitėms?
