Pelių ir žiurkių nuodai, dar vadinami rodenticidais, yra viena plačiausiai naudojamų priemonių kenkėjų kontrolei visame pasaulyje. Jie veikia efektyviai, tačiau kartu kelia didelę riziką ne tik graužikams, bet ir naminiams gyvūnams – ypač šunims, katėms ir laukiniams plėšrūnams, kurie gali netyčia praryti tiek patį nuodą, tiek apsinuodijusį grobį. Veterinarinėje praktikoje tokie atvejai nėra reti, todėl suprasti, kaip veikia pelių nuodai, yra itin svarbu kiekvienam augintinio šeimininkui.
Rodenticidai veikia organizmą per kelis mechanizmus – nuo kraujo krešėjimo sutrikdymo iki nervų sistemos ar inkstų pažeidimo. Poveikis dažniausiai pasireiškia ne iš karto, o po kelių valandų ar net dienų, kai gyvūnas jau būna prarijęs pavojingą dozę. Būtent todėl apsinuodijimai šiais preparatais dažnai pastebimi per vėlai.
Pelių nuodų rūšys ir jų veikimo principas

Pelių nuodai skirstomi į dvi pagrindines grupes: antikoaguliantinius (kraujavimą sukeliančius) ir ne-antikoaguliantinius (veikiančius nervų ar medžiagų apykaitos sistemas). Kiekvienos grupės veikimo principas, simptomai ir gydymas skiriasi, todėl labai svarbu žinoti, su kokiu nuodu galima būti susidūrę.
Antikoaguliantiniai nuodai
Tai pati dažniausia ir pavojingiausia grupė. Jų veikimas pagrįstas vitamino K ciklo blokavimu, dėl kurio organizmas praranda gebėjimą gaminti kraujo krešėjimo faktorius (II, VII, IX, X). Dėl šio sutrikimo prasideda vidinis ir išorinis kraujavimas, kuris dažnai būna mirtinas tiek graužikams, tiek augintiniams.
Pirmieji simptomai paprastai pasireiškia po 2–3 dienų: gyvūnas tampa vangus, jo dantenos pabąla, atsiranda dusulys ar kraujo priemaišų šlapime. Kai kuriems gyvūnams kraujas gali kauptis krūtinės ertmėje ar pilve, todėl jie atrodo apatiški ir silpnai reaguoja į aplinką.
Dažniausiai naudojamos medžiagos:
- Warfarinas (pirmos kartos antikoaguliantas)
- Brodifakumas, bromadiolonas, difenakumas (antros kartos, veikia ilgiau ir stipriau)
Pagrindinis gydymo principas: kuo greičiau sušerti ar suleisti vitamino K1. Tai vienintelis priešnuodis, tačiau jis veiksmingas tik tada, kai apsinuodijimas atpažįstamas laiku. Gyvūnas paprastai gydomas 2–4 savaites, kol visiškai atsistato krešėjimo sistema.
Ne-antikoaguliantiniai nuodai
Šiai grupei priklauso keli cheminiai junginiai, veikiantys skirtingus organizmo procesus – nuo nervų sistemos iki mineralų apykaitos. Kad būtų aiškiau, pateikiu pagrindinių ne-antikoaguliantų lentelę:
Veiklioji medžiaga | Veikimo mechanizmas | Poveikio laikas | Simptomai |
---|---|---|---|
Brometalinas | Sutrikdo nervinių ląstelių energijos gamybą (mitochondrijų veiklą) | 12–36 val. | Raumenų trūkčiojimai, nekoordinuoti judesiai, paralyžius |
Cinko fosfidas | Reaguoja su skrandžio rūgštimi, išskiria nuodingas fosfino dujas | 1–3 val. | Vėmimas, dusulys, širdies ritmo sutrikimai |
Cholekalciferolis (vitaminas D3) | Sukelia hiperkalcemiją – per didelį kalcio kiekį kraujyje | 12–48 val. | Troškulys, vėmimas, inkstų nepakankamumo požymiai |
Šių nuodų pavojus slypi tame, kad simptomai iš pradžių gali būti labai neryškūs, o kai kurie – net negrįžtami (pvz., inkstų pažeidimai nuo vitamino D3). Gydymas visada priklauso nuo konkrečios medžiagos, todėl veterinarui būtina žinoti, koks preparatas buvo suvartotas.
Ką rodo simptomai ir kaip atpažinti apsinuodijimą
Pirmasis ženklas, kad gyvūnas galėjo praryti nuodų, dažnai būna neįprastas elgesys. Katės ar šunys tampa vangūs, mažiau ėda, gali slėptis, drebėti ar neramiai kvėpuoti. Jei tai antikoaguliantai – atsiranda kraujavimo požymiai:
- kraujas iš nosies ar dantenų,
- kraujingos išmatos ar šlapimas,
- blyškios gleivinės,
- dusulys ar patinimas pilve.
Brometalino ar fosfidų atveju simptomai labiau neurologiniai – trūkčiojimai, nekoordinacija, galvos pakreipimas.
Cholekalciferolio atveju – padidėjęs troškulys, gausus šlapinimasis ir vėmimas.
Kuo greičiau nustatoma priežastis, tuo didesnė tikimybė išgelbėti gyvūną. Net ir praėjus kelioms valandoms, būtina kuo skubiau kreiptis į veterinarą.
Ką daryti, jei įtariate, kad augintinis suvalgė pelių nuodų
Pirmoji taisyklė – nebandykite savarankiškai sukelti vėmimo, nebent veterinaras tai aiškiai nurodė telefonu. Kai kurie nuodai, pavyzdžiui, fosfidai, vemiant gali išskirti nuodingas dujas ir pakenkti net žmogui, padedančiam gyvūnui.
Pirmieji žingsniai:
- Nedelsdami paskambinkite veterinarui ir pasakykite, kokį preparatą ar prekės ženklą gyvūnas galėjo suvalgyti (jei įmanoma, nufotografuokite pakuotę).
- Neduokite pieno ar maisto – jie gali padidinti nuodo pasisavinimą.
- Jei įmanoma, nuvykite į kliniką per artimiausią valandą.
- Gydymas priklauso nuo tipo: vitaminas K1, aktyvuota anglis, skysčių terapija, vaistai nuo traukulių ar hiperkalcemijos koregavimas.
Kaip apsaugoti savo augintinį nuo apsinuodijimo pelių nuodais

Vienas dažniausių veterinarijoje pasitaikančių nelaimingų atvejų – netyčinis šuns ar katės apsinuodijimas pelių nuodais. Tai gali nutikti net tada, kai masalas padėtas „saugiai“. Augintiniai neretai sugeba pasiekti net pačias neįtikėtinas vietas arba suėda jau apsinuodijusį graužiką. Prevencija – tai vienintelis patikimas būdas išvengti tokių situacijų.
Saugios alternatyvos vietoje nuodų
Jeigu tik įmanoma, verta atsisakyti cheminių rodenticidų ir rinktis mechaninius spąstus arba ultragarsinius atbaidiklius. Šie metodai nekelia pavojaus naminiams gyvūnams ir leidžia kontroliuoti graužikų populiaciją be nuodingų medžiagų. Toks sprendimas ypač tinkamas tiems, kurie augina laisvai vaikštančius šunis ar kates.
Tinkamas nuodų laikymas ir naudojimas
Kai nuodų vis dėlto tenka naudoti, svarbiausia – tinkamas jų saugojimas ir dozavimas. Juos reikia laikyti tik profesionaliose dėžutėse (bait stations). Šios dėžės turi siauros angas, todėl gyvūnai negali prieiti prie masalo, o nuodas lieka prieinamas tik graužikams. Be to, būtina pasirūpinti, kad nuodai niekada nebūtų laikomi virtuvėje, sandėliuke ar garaže, kur augintiniai gali netyčia juos pasiekti.
Pažymėkite pavojingas vietas
Naudojant nuodus, verta aiškiai pažymėti visas vietas, kuriose jie padėti. Tai padeda išvengti atsitiktinio kontakto ir leidžia šeimos nariams žinoti, kur nevesti augintinių. Jei turite mažų vaikų, būtina juos informuoti, kad prie šių vietų negalima artintis.
Pavojus iš netiesioginio kontakto
Mažiau žinomas, bet ne mažiau pavojingas reiškinys – antrinis apsinuodijimas. Tai atsitinka, kai šuo ar katė suėda jau nuodų paragavusią pelę ar žiurkę. Tokiu būdu toksinai patenka į augintinio organizmą netiesiogiai, bet poveikis išlieka toks pat pavojingas. Ypač pavojingi antros kartos antikoaguliantai, kurie išlieka graužikų audiniuose kelias dienas ar net savaites. Todėl po kiekvienos graužikų kontrolės būtina patikrinti teritoriją ir pašalinti žuvusius gyvūnus.
Prevencija apsinuodijimui – tai apdairumas ir nuoseklumas. Rinkitės mažiau pavojingas priemones, laikykite nuodus atsakingai ir reguliariai tikrinkite savo aplinką. Tai paprasti, bet gyvybiškai svarbūs žingsniai, galintys išgelbėti jūsų augintinį nuo skaudžių pasekmių.
Dažniausiai naudojamų pelių nuodų palyginimas
Toliau pateikiama lentelė padeda suprasti, kuo skiriasi įvairių tipų nuodai ir kodėl kai kurie pavojingi net po vienkartinio suvartojimo.
Pavadinimas | Tipas | Veikimo mechanizmas | Pavojus augintiniams | Gydymo būdas |
---|---|---|---|---|
Warfarinas | Antikoaguliantas (I kartos) | Slopina vitamino K regeneraciją | Aukštas – mirtinas suvalgius kelias dozes | Vitamino K1 terapija 2–3 sav. |
Brodifakumas | Antikoaguliantas (II kartos) | Sukelia ilgalaikį vidinį kraujavimą | Labai aukštas – pavojus ir iš antrinio apsinuodijimo | Ilgalaikis vitamino K1 kursas (iki 1 mėn.) |
Brometalinas | Ne-antikoaguliantas | Sutrikdo mitochondrijų energijos gamybą | Labai toksiškas – nėra priešnuodžio | Simptominis gydymas, skysčių terapija |
Cinko fosfidas | Ne-antikoaguliantas | Skrandyje išskiria fosfino dujas | Labai aukštas – pavojus ir žmogui | Intensyvi skubi terapija, deguonies palaikymas |
Augintinių šeimininkų atsiliepimai
„Vieną vakarą mūsų šuo rado kažką kieme ir suėdė, o kitą dieną tapo vangus. Veterinaras iš karto nustatė apsinuodijimą brodifakumu. Po kelių savaičių vitamino K1 kurso jis pasveiko, bet dabar nuodus laikome tik profesionaliose dėžėse.“
— Eglė, Vilnius
„Katė, gyvenanti prie sandėlio, suėdė pelę ir po kelių dienų pradėjo kraujuoti iš nosies. Veterinarė paaiškino, kad tai buvo antrinis apsinuodijimas. Dabar suprantu, kad pavojus slypi net ir netiesioginiame kontakte.“
— Rita, Šiauliai
„Kai persikėlėme į sodybą, panaudojome nuodus nuo pelių. Deja, mūsų šuo juos pasiekė. Laimei, veterinarai reagavo žaibiškai, o mes nuo to laiko naudojame tik mechaninius spąstus.“
— Darius, Alytus
„Turėjome įtarimą, kad kaimynai padėjo nuodų kieme. Katė tapo apatiška, kvėpavo sunkiai. Laiku nuvežus į kliniką, jai suleido priešnuodį. Dabar visus įspėjame – rodenticidai nėra „nekaltas“ sprendimas.“
— Justina, Kaunas
Dažniausiai užduodami klausimai apie pelių nuodus

Ar pelių nuodai pavojingi katėms ir šunims?

Kiek laiko po suvalgymo pasireiškia simptomai?

Ar galima išgydyti apsinuodijusį gyvūną?