Kiek kojų turi bitė ir kitos sandaros ypatybės

Bitė – nedidelis, tačiau itin sudėtingos sandaros vabzdys, kurio kūno struktūra puikiai pritaikyta skraidymui, maisto rinkimui ir gyvenimui organizuotoje bendruomenėje. Iš pirmo žvilgsnio bitės sandara gali atrodyti paprasta, tačiau kiekviena jos kūno dalis atlieka aiškią ir gyvybiškai svarbią funkciją. Būtent šis anatominis „tikslumas“ leidžia bitėms efektyviai dirbti ir išgyventi įvairiomis sąlygomis.

Vienas dažniausių klausimų, ypač tarp vaikų ir pradedančiųjų, yra kiek kojų turi bitė. Tačiau tai tik pradžia – bitės kūnas turi ir daugybę kitų įdomių ypatybių: specializuotas kojas žiedadulkėms rinkti, sudėtingą burnos aparatą, segmentuotą kūną, sparnus ir jutimo organus, kurie leidžia orientuotis aplinkoje bei bendrauti su kitomis bitėmis.

Kiek kojų turi bitė ir kokias funkcijas jos atlieka

Kaip ir visi vabzdžiai, bitė turi šešias kojas. Jos pritvirtintos prie krūtinės dalies ir yra išsidėsčiusios trimis poromis – priekinė, vidurinė ir užpakalinė pora. Nors iš pirmo žvilgsnio visos kojos atrodo panašios, iš tikrųjų kiekviena jų pora atlieka skirtingas, specializuotas funkcijas, kurios leidžia bitei efektyviai dirbti.

Priekinės kojos atlieka ne tik judėjimo, bet ir jutimo funkciją. Ant jų yra specialūs plaukeliai ir įdubos, padedančios bitei valyti antenas, kurios yra itin svarbios orientacijai, kvapų atpažinimui ir bendravimui su kitomis bitėmis. Šis „valymo mechanizmas“ būtinas, kad jutimo organai išliktų jautrūs ir tikslūs.

Vidurinės kojos daugiausia naudojamos judėjimui ir stabilumui palaikyti. Jos padeda bitei tvirtai laikytis ant žiedų, korių ar kitų paviršių. Taip pat ši kojų pora dalyvauja žiedadulkių perkėlime – bitė perkelia surinktas žiedadulkes nuo kūno į užpakalines kojas, kur jos kaupiamos.

Užpakalinės kojos yra labiausiai specializuotos. Ant jų yra vadinamosios žiedadulkių pintinės – lygios įdubos, apsuptos standžių plaukelių. Būtent čia bitė sukrauna žiedadulkių gumulėlius, kuriuos parneša į avilį. Be to, užpakalinės kojos padeda reguliuoti vaško plokšteles statant korius.

Ši sudėtinga kojų sandara rodo, kad bitės kūnas nėra atsitiktinis. Kiekviena koja – tai tiksliai „suderintas įrankis“, leidžiantis bitei atlikti daugybę užduočių be jokio pertekliaus.

Bitės kūno sandara: galva, krūtinė ir pilvelis

Bitės kūnas, kaip ir kitų vabzdžių, suskirstytas į tris pagrindines dalis – galvą, krūtinę ir pilvelį. Kiekviena iš šių dalių atlieka skirtingas funkcijas, tačiau kartu jos sudaro darniai veikiančią sistemą, leidžiančią bitei skristi, rinkti maistą, orientuotis aplinkoje ir bendrauti su kitais šeimos nariais.

Galva – jutimo ir maitinimosi centras

Galvoje sutelkti svarbiausi bitės jutimo ir maitinimosi organai. Čia yra dvi sudėtinės akys ir trys paprastosios akutės, padedančios bitei orientuotis erdvėje ir atpažinti šviesos kryptį. Sudėtinės akys leidžia pastebėti judesius ir spalvas, ypač ultravioletinę šviesą, kuri žmogaus akiai nematoma, tačiau bitėms itin svarbi ieškant žiedų.

Ant galvos taip pat yra antenos, kurios atlieka kvapo, lietimo ir net vibracijų jutimo funkcijas. Antenos yra pagrindinis bitės „informacijos kanalas“ – per jas bitės atpažįsta feromonus, randa kelią į avilį ir komunikuoja tarpusavyje.

Bitės burnos aparatas yra laižomasis–čiulpiamasis, pritaikytas nektarui ir medui rinkti. Ilgas liežuvėlis leidžia pasiekti nektarą net giliai žieduose, o žandikauliai naudojami vaškui formuoti, koriams statyti ir įvairiems darbams avilyje.

Krūtinė – judėjimo ir skraidymo variklis

Krūtinė yra bitės judėjimo centras. Prie jos pritvirtintos visos šešios kojos ir du poros sparnų. Krūtinėje esantys raumenys yra ypač stiprūs ir sudaro didžiąją bitės raumenų masės dalį.

Bitės turi dvi poras sparnų – priekinius ir užpakalinius. Skrydžio metu jie susijungia į vieną veikiančią plokštumą, todėl bitė gali skristi greitai, tiksliai manevruoti ir net kabėti ore. Ši savybė ypač svarbi renkant nektarą ir grįžtant į avilį su kroviniu.

Pilvelis – gyvybinių procesų centras

Pilvelyje yra dauguma vidaus organų: virškinimo sistema, kvėpavimo takai, riebalinis kūnas ir, priklausomai nuo bičių tipo, reprodukciniai organai. Pilvelis yra segmentuotas ir lankstus, todėl bitė gali lengvai keisti kūno padėtį.

Čia taip pat yra vaško liaukos, kurios išskiria vaško plokšteles, naudojamas koriams statyti. Pilvelio gale yra geluonis, naudojamas apsiginti. Darbininkėms geluonis turi atgal nukreiptus dyglius, todėl įgėlus žinduoliui bitė dažniausiai žūsta.

Kitos svarbios bitės sandaros ypatybės

Be pagrindinių kūno dalių ir kojų, bitės sandara turi ir kitų itin svarbių elementų, kurie dažnai lieka nepastebėti, tačiau yra būtini jos išgyvenimui ir efektyviam darbui. Šios ypatybės rodo, kaip preciziškai bitės kūnas prisitaikęs prie gyvenimo tiek gamtoje, tiek avilyje.

Sparnai ir jų veikimo principas

Bitė turi dvi poras sparnų, tačiau skrydžio metu jos veikia kaip vienas vientisas paviršius. Tai įmanoma dėl mažų kabliukų, jungiančių priekinius ir užpakalinius sparnus. Tokia konstrukcija leidžia bitei išvystyti didelį greitį, tiksliai manevruoti ir nešti papildomą svorį – nektarą ar žiedadulkes.

Sparnų judėjimas yra itin greitas – bitė gali plasnoti sparnais kelis šimtus kartų per sekundę. Būtent dėl to girdimas būdingas bičių dūzgimas. Ilgainiui sparnai dėvisi, todėl vyresnės bitės skraido prasčiau ir dažniau dirba avilio viduje.

Kvėpavimo sistema

Bitės nekvėpuoja plaučiais. Jų kvėpavimo sistema sudaryta iš trachėjų tinklo, kuris deguonį tiekia tiesiai į audinius. Oras patenka per mažas angas – spirales, esančias krūtinės ir pilvelio šonuose. Tokia sistema leidžia greitai aprūpinti organizmą deguonimi, ypač intensyvaus skrydžio metu.

Kvėpavimo efektyvumas yra itin svarbus bičių ištvermei. Jei aplinkoje trūksta deguonies arba avilyje kaupiasi drėgmė, bitės greičiau pavargsta ir tampa imlesnės ligoms.

Jutimo organai ir orientacija

Bitės pasižymi labai išvystytais jutimo organais. Jų antenos geba aptikti net itin silpnus kvapus, įskaitant feromonus, kuriais bitės perduoda informaciją apie pavojų, maisto šaltinius ar motinėlės buvimą. Akys leidžia atskirti formas, judėjimą ir spalvas, ypač ultravioletinį spektrą.

Orientuodamosi aplinkoje, bitės naudoja ne tik regą, bet ir saulės padėtį bei Žemės magnetinį lauką. Tai leidžia joms tiksliai grįžti į avilį net iš kelių kilometrų atstumo.

Skirtumai tarp darbininkių, tranų ir motinėlės

Nors visos bitės turi tą pačią pagrindinę sandarą, skirtingi šeimos nariai pasižymi tam tikrais anatominiais skirtumais. Tranai paprastai turi didesnes akis, kurios padeda poravimosi metu, tačiau neturi geluonies. Motinėlės pilvelis ilgesnis, pritaikytas kiaušinėlių dėjimui, o darbininkės turi labiausiai išvystytas struktūras darbui – žiedadulkių pintines, vaško liaukas ir geluonį.

Šie skirtumai dar kartą patvirtina, kad bitės sandara yra funkciškai specializuota, o kiekvienas šeimos narys prisideda prie bendro avilio gyvybingumo.

Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)

Kiek kojų turi bitė?

Bitė turi šešias kojas – kaip ir visi vabzdžiai. Jos pritvirtintos prie krūtinės dalies ir išsidėsčiusios trimis poromis, kurių kiekviena atlieka skirtingas funkcijas.

Kam bitėms reikalingos skirtingos kojų funkcijos?

Skirtingos kojų poros naudojamos ne tik vaikščiojimui, bet ir antenų valymui, žiedadulkių surinkimui, jų pernešimui bei vaško formavimui statant korius.

Iš kokių dalių sudarytas bitės kūnas?

Bitės kūnas sudarytas iš trijų pagrindinių dalių: galvos, krūtinės ir pilvelio. Kiekviena jų atlieka skirtingas, bet tarpusavyje glaudžiai susijusias funkcijas.

Ar visos bitės turi geluonį?

Ne. Geluonį turi tik darbininkės ir motinėlė. Tranai geluonio neturi ir negali gelti.

Kuo skiriasi darbininkės, tranai ir motinėlė pagal sandarą?

Darbininkės turi labiausiai išvystytas darbo struktūras, tranai – didesnes akis ir neturi geluonio, o motinėlė pasižymi ilgesniu pilveliu, pritaikytu kiaušinėlių dėjimui.