Koks žirgas nesispardo: charakterio ypatumai ir arklio dresūra

Spardymasis – tai ne tik nepatogus žirgo elgesio bruožas. Tai gali būti rimtas pavojus žmogaus saugumui, kitiems žirgams ir pačiam gyvūnui. Spardymasis dažnai įvardijamas kaip viena pavojingiausių arklio reakcijų, tačiau ar tikrai galima sakyti, kad vieni žirgai spardosi, o kiti – ne?

Kodėl arkliai spardosi

Spardymasis žirgui – natūrali gynyba. Užpakalinė kūno dalis – jo silpnoji vieta, todėl staigus prisilietimas ar išgąstis už nugaros gali išprovokuoti instinktyvų spyrį.

Kita priežastis – skausmas. Jei balnas spaudžia, oda paraudusi, o stuburas įtemptas, žirgas spardymu parodo diskomfortą. Tai – ženklas, kad laikas tikrinti įrangą ar sveikatą.

Spardosi ir tie, kurie nesijaučia saugūs. Jei žmogus per staigus, neaiškus ar kelia baimę, žirgas reaguos kaip moka – spirdamas. Kai kada tai net tampa įpročiu, ypač jei žirgas nuo mažens nepatyrė švelnaus, nuoseklaus bendravimo.

Taigi, spardymasis – tai ne agresija. Tai žirgo būdas pasakyti: „Atsitrauk. Man nesaugu.“

Ar egzistuoja žirgai, kurie niekada nesispardo?

Galbūt esate girdėję žirgynuose sakant: „šitas – tikras aukso gabalas, niekada nesispardo“. Ir iš tiesų, kai kurie žirgai atrodo kaip išimtis – ramūs, švelnūs, visada pasitikintys žmogumi. Bet ar iš tikrųjų egzistuoja toks žirgas, kuris niekada nespirs?

Spardymasis – tai reakcija, o ne charakterio defektas. Net ir ramiausias arklys, išsigandęs ar pajutęs skausmą, gali spirti. Tai nereiškia, kad jis „blogas“ – tai reiškia, kad jis jautriai sureagavo į situaciją, kurios nesuprato arba kuri jam kėlė diskomfortą.

Kai kurie žirgai tiesiog rečiau patenka į tokią būseną. Kodėl? Dėl kelių esminių dalykų:

• jie turi ramesnį temperamentą nuo gimimo,
• buvo dresuojami švelniai ir nuosekliai,
• augo stabilioje aplinkoje su aiškiomis taisyklėmis,
• žmogus nuo pat pradžių palaikė su jais pagarbius santykius,
• jie nepatiria skausmo, streso ar nuolatinio spaudimo.

Daug kas priklauso ir nuo veislės. Kai kurios arklidėse labiau vertinamos lėtesnio tipo veislės, kurios rečiau reaguoja į aplinkos dirgiklius.

Svarbu suprasti: nesispardantis žirgas dažniausiai yra ne „idealus iš prigimties“, o gyvūnas, kuriam nereikia gintis. Jis pasitiki žmogumi, jaučiasi saugus ir suprastas.

Charakterio ypatumai: ramus žirgas ar gerai išauklėtas?

Kai žirgas elgiasi ramiai, nepuola spirti ar šokčioti iš baimės, dažnas šeimininkas galvoja – „koks geras būdas, tikra dovana“. Tačiau svarbu atskirti – ar tai žirgo prigimtis, ar ilgametės, atsakingos dresūros rezultatas.

Ramus žirgas nebūtinai reiškia, kad jis mažiau reaguoja – jis gali būti tiesiog išmokytas elgtis kitaip. Pavyzdžiui, kai kurie jautresni, net šiek tiek nerimstantys žirgai, puikiai pasirodo dresūros aikštelėje, nes žmogus sugebėjo sukurti pasitikėjimą ir aiškias taisykles.

Kaip atsiskleidžia žirgo charakteris

Jau pirmosiomis savaitėmis po gimimo žirgo būdas ima ryškėti. Vieni kumeliukai būna smalsūs, kiti – labiau įtarūs ar baikštūs. Šios savybės dažnai išlieka visą gyvenimą, bet jas galima koreguoti.

Sąmoningas darbas nuo mažens padeda išvystyti tam tikrus charakterio bruožus: pasitikėjimą, ramybę, nuoseklumą. Tačiau net ir suaugusį žirgą įmanoma formuoti – tik tai reikalauja daugiau kantrybės.

Žirgų elgesio tipai

Žirgų elgesio tipai gali būti skirstomi į kelias grupes. Lėto tipo žirgai yra kantrūs, rečiau reaguoja staigiai, tačiau juos sunkiau motyvuoti. Greito tipo žirgai reaguoja greitai, yra jautresni aplinkai ir puikiai tinka sportui. Jautrieji žirgai itin priklausomi nuo žmogaus elgesio – jie greitai reaguoja į emocijas.

Visi šie tipai gali būti puikūs partneriai, jei žinome, kaip su jais tinkamai bendrauti. Pavyzdžiui, jautresniems žirgams būtina itin švelni, nuosekli dresūra, o lėtesniems – daugiau paskatinimų ir motyvacijos.

Savybės, kurios palengvina dresūrą

KaKai kurios charakterio savybės daro žirgą ypač tinkamu darbui su žmogumi. Tarp jų yra smalsumas, kuris padeda greičiau mokytis naujų dalykų, kantrumas, leidžiantis ilgiau išlaikyti dėmesį per treniruotes, pasitikėjimas žmogumi, mažinantis baimės reakcijas, ir nuoseklumas, rodantis stabilią emocinę būseną kasdienybėje.

Svarbiausia prisiminti, kad „geras charakteris“ dažnai yra ne įgimta savybė, o atsakingo žmogaus darbo rezultatas.

Kada spardymasis yra problema?

Nors spardymasis kartais būna normali žirgo reakcija į netikėtą dirgiklį, yra situacijų, kai tai tampa ne tik elgesio problema, bet ir realiu pavojumi žmogui ar pačiam gyvūnui.

Pirmasis pavojingas ženklas – dažnas, agresyvus spardymasis be aiškios priežasties. Jei žirgas spiria net ir tada, kai prie jo artinamasi ramiai, iš priekio ar šono, tai jau nebe instinktyvus atsakas, o išmoktas gynybos būdas. Dažnai toks elgesys atsiranda dėl blogų ankstyvosios dresūros patirčių ar netinkamo elgesio su žmogumi.

Antrasis signalas – spardymasis atliekant kasdienes procedūras: valant kanopas, uždedant balną, vedžiojant. Tokiu atveju verta įtarti diskomfortą ar skausmą – galbūt kanopos netaisyklingai nudirbtos, balnas spaudžia nugarą, o gal žirgas turi raumenų ar stuburo problemų.

Taip pat pavojingas yra vadinamasis „įspėjamasis spyris“, kai žirgas kiekvieną kartą pakelia koją, kai tik kas nors priartėja prie jo užpakalinės dalies. Nors spyris dar nebūna pilnas, tai yra ženklas, kad žirgas nuolat pasirengęs gintis – tokį elgesį būtina koreguoti, nes vėliau jis gali virsti stipriais, pavojingais smūgiais.

Įspėjimas ir apie per didelį jautrumą – kai žirgas spardosi vien dėl to, kad mato ar jaučia judesį aplink save. Tai gali rodyti ne tik baimę, bet ir socialinių ribų nebuvimą – ypač jei arklys neturi aiškios žmogaus vedimo linijos.

Taigi, spardymasis tampa problema tuomet, kai elgesys kartojasi dažnai, pasireiškia be aiškaus stimulo, kelia grėsmę saugumui, atsiranda naujai arba sustiprėja ir sukelia stresą tiek žirgui, tiek žmogui.

Tokiais atvejais būtina veterinarinė apžiūra, o vėliau – elgesio įvertinimas ir darbas su patyrusiu treneriu.

Prevencija: ką galima padaryti, kad žirgas nesispardytų

Kad žirgas būtų ramus ir nesigintų spardydamasis, labai svarbus ne tik jo charakteris, bet ir kasdienė žmogaus elgsena, kontaktas, aplinka bei sveikata. Prevencija – tai nuoseklus darbas su gyvūnu, kuris padeda sukurti pasitikėjimą ir sumažinti gynybinių reakcijų tikimybę.

Ką daryti, jei žirgas vis tiek spardosi?

Kai spardymasis nesiliauja net po prevencinių priemonių, svarbu nepykti ir nepasiduoti – žirgo elgesys visada turi priežastį. Vietoj to verta imtis sistemingo požiūrio. Štai planas, kaip elgtis toliau:

1. Išsiaiškinkite, ar nėra sveikatos problemų

Pirmas žingsnis – veterinarinė apžiūra, nes staigus ar pasikartojantis spardymasis dažnai susijęs su skausmu arba diskomfortu. Tai gali būti netinkamas balnas ar gūnia, nugaros raumenų įtampa ar traumos, kanopų skausmas, vidaus organų jautrumas ar virškinimo sutrikimai. Net ir nedidelis fizinis dirgiklis gali sukelti gynybinę reakciją.

2. Įvertinkite žirgo aplinką

Kartais elgesiui įtaką daro ne kūno skausmas, o aplinkos sąlygos. Žirgai jautrūs stresui, todėl per didelis triukšmas, dažni žmonių ar gyvūnų pokyčiai, nestabili rutina ar per mažas fizinis aktyvumas bei nuobodulys gali paskatinti spardymąsi kaip įtampos išraišką.

3. Pasitelkite profesionalą

Patyręs žirgų treneris ar elgesio specialistas gali padėti suprasti, kodėl būtent jūsų arklys taip reaguoja. Jie pastebi niuansus, kurių kasdienis šeimininkas gali nepamatyti: kūno įtampą prieš spyrį, nesąmoningą žmogaus spaudimą ar išmoktus reakcijų modelius. Tokia pagalba dažnai leidžia rasti sprendimą greičiau ir saugiau.

4. Venkite bausmių

Svarbiausias principas – jokios agresijos ar bausmių. Spardymasis nėra „išdykimas“, tai signalas. Bausmės gilina baimę ir pasitikėjimo praradimą, o tai tik pablogina situaciją.

5. Sekite elgesio pokyčius

Veskite trumpą žurnalą – kada, kur ir kokiomis aplinkybėmis žirgas spiria. Tai padės pastebėti pasikartojančius dirgiklius, progresą arba regresą, o prireikus – pateikti aiškų vaizdą veterinarui ar treneriui.

Nesispardantis žirgas – ne atsitiktinumas, o rezultatas

Nesispardantis žirgas – tai ne sėkmės reikalas, o atsakingo žmogaus, nuoseklios priežiūros ir pasitikėjimu grįsto santykio rezultatas. Spardymasis dažniausiai yra žirgo būdas parodyti baimę, skausmą ar nesaugumo jausmą, todėl svarbiausia – ne slopinti elgesį, o suprasti jo priežastį. Tik užtikrinus žirgo fizinę sveikatą, emocinį stabilumą ir aiškų kontaktą su žmogumi, galima išugdyti ramų, noriai bendraujantį ir saugų keturkojį partnerį.

Dažniausiai užduodami klausimai

Ar spardymasis visada rodo, kad žirgas agresyvus?

Ne, dažniausiai tai yra gynybinė reakcija į baimę, skausmą ar netikėtą prisilietimą. Agresyvus spardymasis – retesnis reiškinys, dažniau susijęs su išmoktu elgesiu ar netinkamu auklėjimu.

Kaip elgtis prie žirgo, kuris spiria?

Visų pirma – išlaikyti ramybę. Niekuomet nesiblaškykite, nebauskite. Judėkite lėtai, kalbėkite, kad žirgas žinotų apie jūsų buvimą. Laikykitės saugaus atstumo nuo užpakalinės dalies.

Ar įmanoma visiškai atpratinti žirgą nuo spardymosi?

Dažnu atveju – taip. Jei spardymasis nėra dėl fiziologinės problemos ar įgimto sutrikimo, nuoseklus darbas, pasitikėjimo kūrimas ir dresūra leidžia koreguoti šį elgesį.

Ar yra veislių, kurios spardosi dažniau?

Ne tiek veislė, kiek individualus temperamentas ir patirtys lemia spardymąsi. Tačiau karštesnio būdo žirgai (pvz., arabai, anglai) dažniau reaguoja jautriai į dirgiklius.

Kada būtina kreiptis į veterinarą dėl žirgo elgesio?

Kai spardymasis atsiranda staiga, pasikartoja nuolat, susijęs su kitais sveikatos požymiais (vangumu, apetito stoka, svorio kritimu), būtina veterinarinė apžiūra.