Vandens žiurkėmis Lietuvoje dažniausiai vadinami ondatros (Ondatra zibethicus) arba vandens pelės (vandens pelėnai, Arvicola amphibius), nors tai nėra tikrosios miesto žiurkės. Šie pusiau vandens graužikai gyvena upių, ežerų, tvenkinių ir pelkių pakrantėse, kur mityba tiesiogiai priklauso nuo vandens augalijos ir sezoninių pokyčių.
Jų racionas yra beveik visiškai augalinis, tačiau gali kisti priklausomai nuo metų laiko, maisto prieinamumo ir buveinės tipo. Suprasti, kuo maitinasi vandens žiurkės, svarbu tiek gamtos stebėtojams, tiek ūkininkams ar sodybų savininkams, kurie susiduria su pakrančių pažeidimais ar augalijos nugraužimu.
Pagrindinis vandens žiurkių maistas – vandens augalai
Vandens žiurkės daugiausia minta vandens ir pakrančių augalais. Jų mityboje vyrauja minkšti, sultingi augalai, kuriuos lengva nugraužti ir virškinti. Dažniausiai tai:
- nendrės ir jų šakniastiebiai,
- viksvos,
- meldai,
- vandens lelijos,
- įvairūs vandens žolynai.
Ypač vertinami augalų šakniastiebiai ir stiebų pagrindai, nes juose gausu angliavandenių ir energijos. Ondatros neretai stato vadinamuosius „maisto staliukus“ – iš nendrių liekanų sudėtas vietas, kur patogiai ėda atneštą augalinę medžiagą.
Sezoniniai mitybos pokyčiai
Vandens žiurkių mityba gamtoje nėra pastovi – ji kinta priklausomai nuo sezono, augalijos ciklo ir klimato sąlygų. Kadangi šie graužikai gyvena vandens telkinių pakrantėse, jų racionas glaudžiai susijęs su tuo, kas tuo metu auga ar yra pasiekiama po vandeniu.
Pavasaris ir vasara
Šiltuoju metų laiku vandens žiurkės minta šviežiais, minkštais augalais. Šiuo laikotarpiu jų racione vyrauja jauni nendrių ir meldų ūgliai, lapai bei švelnūs stiebai. Augalai tuo metu turi daugiau vandens ir maistinių medžiagų, todėl yra lengviau virškinami.
Vasarą maisto paprastai netrūksta, todėl graužikai gali būti aktyvūs didesnėje teritorijoje. Būtent šiuo metu dažniausiai pastebimi nugraužti pakrančių augalai ar apvalyti vandens lelijų stiebai.
Ruduo
Rudenį mityba pamažu keičiasi – vandens žiurkės ima rinktis maistingesnes augalų dalis, ypač šakniastiebius ir požemines dalis. Tai padeda sukaupti energijos atsargas prieš žiemą. Kai kurios rūšys gali pradėti kaupti maisto likučius urvuose ar lizduose.
Žiema
Žiemą mityba tampa labiau ribota. Jei vandens telkiniai užšąla, vandens žiurkės maitinasi po ledu esančiais augalų šakniastiebiais ar šaknimis. Ondatros gali iš anksto sukaupti augalinės medžiagos atsargų, kurias naudoja šaltesniu laikotarpiu.
Svarbu pabrėžti, kad net ir žiemą jų racionas išlieka daugiausia augalinis. Tačiau maisto kiekis ir prieinamumas tiesiogiai veikia populiacijos dydį – atšiauriomis žiemomis dalis individų neišgyvena.
Ar vandens žiurkės minta gyvūninės kilmės maistu?
Nors vandens žiurkės laikomos daugiausia žolėdėmis, jų mityba gali būti dalinai oportunistinė. Tai reiškia, kad esant ribotam augalinio maisto kiekiui ar specifiniams poreikiams, jos gali suvartoti ir gyvūninės kilmės maisto. Tačiau tai nėra pagrindinė ar reguliari jų raciono dalis.
Gamtoje užfiksuoti atvejai, kai vandens žiurkės suėda:
- smulkius vandens bestuburius,
- moliuskus,
- vabzdžių lervas,
- kartais žuvų ar varliagyvių liekanas.
Tokie atvejai dažniausiai susiję su sezoniniu maisto trūkumu arba papildomu baltymų poreikiu, pavyzdžiui, jauniklių auginimo laikotarpiu. Vis dėlto jų virškinimo sistema ir dantų sandara yra aiškiai pritaikyta augalinei mitybai – stiprūs kandžiai skirti graužti stiebus ir šakniastiebius.
Vandens žiurkių mitybos įtaka ekosistemai
Vandens žiurkės atlieka svarbų vaidmenį vandens telkinių ekosistemose. Maitindamosi augalais jos reguliuoja pakrančių augalijos tankumą, o tai gali turėti tiek teigiamą, tiek neigiamą poveikį aplinkai.
Teigiama įtaka pasireiškia tuo, kad:
- jos padeda išlaikyti atvirus vandens plotus,
- mažina per tankų nendrynų plitimą,
- prisideda prie maistinių medžiagų ciklo.
Tačiau per didelė populiacija gali sukelti problemų – nugraužta augalija silpnina pakrančių stabilumą, gali skatinti dirvožemio eroziją ar pakenkti ūkiuose auginamiems augalams.
Dėl šios priežasties vandens žiurkių populiacija natūraliai reguliuojama plėšrūnų, tokių kaip lapės, audinės, plėšrieji paukščiai.
Kaip vandens žiurkės ieško ir apdoroja maistą?
Vandens žiurkės pasižymi gerai išvystyta uosle ir klausa, tačiau mitybos paieškoje itin svarbus ir teritorijos pažinimas. Jos dažniausiai maitinasi netoli savo urvų ar lizdų, kad sumažintų plėšrūnų riziką. Pastebėta, kad ondatros neretai įsirengia vadinamuosius „maitinimosi taškus“ – vietas, kur sukrauna nugraužtų augalų liekanas ir ramiai ėda.
Stiprūs kandžiai leidžia lengvai pergraužti storus nendrių ar meldų stiebus. Žandikaulių judesiai yra pritaikyti ilgalaikiam graužimui, o nuolat augantys dantys kompensuoja nusidėvėjimą. Tai svarbi adaptacija, nes didelę jų raciono dalį sudaro kietesnės augalų dalys.
Mitybos ryšys su buveinės tipu
Vandens žiurkių racionas gali skirtis priklausomai nuo to, ar jos gyvena:
- natūraliose pelkėse,
- upių pakrantėse,
- dirbtiniuose tvenkiniuose,
- užtvankų ar drenažo kanaluose.
Natūraliose pelkėse mityba dažniausiai įvairesnė, nes gausu skirtingų vandens augalų rūšių. Tuo tarpu dirbtiniuose tvenkiniuose, ypač jei augalija ribota, jos gali intensyviau graužti pakrančių želdinius ar net sodo augalus.
Ūkinėje aplinkoje tai gali tapti problema – vandens žiurkės kartais pažeidžia daržovių pasėlius ar jaunas medelių šaknis, jei šie auga arti vandens telkinio.
Ar vandens žiurkės daro žalą žuvininkystės ūkiams?
Nors vandens žiurkės paprastai neėda žuvų, jų veikla gali netiesiogiai paveikti žuvininkystės tvenkinius. Intensyvus pakrančių augalijos graužimas silpnina krantus, gali skatinti eroziją ir drumstumą. Be to, urvų kasimas pylimuose kartais pažeidžia tvenkinių struktūrą.
Tačiau ekologiniu požiūriu jų buvimas ne visada reiškia žalą. Subalansuotoje ekosistemoje vandens žiurkės yra natūrali mitybos grandinės dalis ir padeda palaikyti augalijos dinamiką.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Ar vandens žiurkės ėda žuvis?
Ar jos kenkia tvenkinių augalams?
Ar vandens žiurkės kaupia maisto atsargas?
Kuo jos skiriasi nuo miesto žiurkių?
