Stirna (Capreolus capreolus) – viena dažniausiai sutinkamų laukinių žolėdžių rūšių Lietuvoje. Tai lengvos, vikrios ir jautrios gamtos sąlygoms miško ir lauko gyventojos, kurių mityba nuolat kinta priklausomai nuo sezono, augmenijos gausos ir aplinkos sąlygų. Nors gali pasirodyti, kad stirnos minta paprasčiausia žole, jų racionas iš tiesų yra gerokai įvairesnis.
Stirnos nėra tipiškos „ganyklinės“ žolėdės, kaip karvės ar avys. Jos yra rinkėjos – renkasi tik pačius maistingiausius augalų komponentus: jaunas šakeles, pumpurus, lapus, žiedus, žoles tik ankstyvųjų stadijų. Toks mitybos būdas padeda išlaikyti gerą virškinimą, greitai gauti energijos ir lengvai prisitaikyti prie sezonų.
Sezoninių pokyčių poveikis stirnos racionui didžiulis. Pavasarį dominuoja baltymingi augalų ūgliai ir sultingi lapai, vasarą – žolė ir miško gėrybės, rudenį – riebalus kaupiančios sėklos, o žiemą tenka pereiti prie mažiau maistingos, tačiau prieinamos medžių ir krūmų dalies.
Stirnų mityba svarbi ne tik gyvūnų ekologijai, bet ir praktinei žemės ūkio pusei. Ūkininkai kasmet susiduria su pasėlių pažeidimais, kuriuos dažnai lemia būtent stirnų mitybos įpročiai ir sezoniniai poreikiai. Supratus, kuo ir kada stirnos minta, lengviau numatyti jų judėjimą, išvengti žalos pasėliams ir taikyti švelnaus poveikio apsaugos priemones.
Stirnos natūrali mityba miške ir laukuose
Stirnos yra išrankios žolėdės, todėl jų natūrali mityba gerokai sudėtingesnė nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Šie gyvūnai vengia stambių, šiurkščių augalų ir renkasi tik pačius maistingiausius augalų komponentus. Tai vadinama selektyvia mityba: stirna mieliau suės kelis gramus jaunų lapelių nei didelį kiekį šiurkščios žolės.
Kodėl stirnos nelaikomos tipinėmis žoliaėdėmis?
Skirtingai nei karvės ar elniai, kurių virškinimo sistema pritaikyta stambių žolių pasisavinimui, stirnos turi mažesnį skrandį ir greitesnę medžiagų apykaitą. Tai reiškia, kad jos valgo dažnai, bet mažais kiekiais. Joms svarbiausia – maistingumas, o ne tūris.
Todėl stirnos pirmiausia renkasi:
- jaunus medžių ir krūmų ūglius,
- pumpurus,
- lapus,
- švelnias žoles,
- žiedynus,
- sultingus miško augalus (pvz., avietes, žemuoges, mėlynes).
Stirnos vengia labai pluoštinių, kietų, sena žole virtusių augalų, nes jų virškinimo sistema nėra efektyvi perdirbti tokio tipo maistą.
Natūralios mitybos grupės
Stirnos mitybą galima suskirstyti į keturias pagrindines kategorijas: sumedėję augalai, žoliniai augalai, miško gėrybės ir pasitaikantys žemės ūkio augalai.
| Mitybos grupė | Pagrindiniai augalai | Pastabos |
|---|---|---|
| Medžių ir krūmų ūgliai | Beržas, gluosnis, ievos, avietės, lazdynai | Vienas svarbiausių maisto šaltinių pavasarį ir žiemą |
| Žoliniai augalai | Švelni žolė, dobilai, dilgėlės, rapsų daigai | Vengiamos peraugusios, šiurkščios žolės |
| Miško gėrybės | Mėlynės, žemuogės, avietės, grybai | Padeda gauti daug energijos vasaros pabaigoje |
| Žemės ūkio augalai | Rapsai, kviečiai, kukurūzai, burokai | Mėgstami dėl sultingumo, dažniausiai lankomi vasarą ir rudenį |
Miško ir lauko stirnos – ar jų mityba skiriasi?
Miškuose gyvenančios stirnos daugiausia remiasi krūmų ir miško paklotės augalais, o atviresnėse vietovėse gyvenančios gyvūnės dažniau pereina prie žemės ūkio kultūrų. Tačiau abi grupės turi vieną bendrą bruožą – jos visuomet renkasi jauniausią, maistingiausią augalo dalį.
Kada stirnos minta daugiausia?
Stirnos ėda dažnai, bet trumpai. Aktyviausios yra:
- auštant,
- prieš sutemstant,
- ramiomis, be vėjo dienomis,
- po lietaus, kai augalai sultingesni.
Tokiu būdu jos gauna maksimalų kiekį energijos mažiausiai rizikuodamos būti pastebėtos.
Sezoniniai mitybos pokyčiai
Stirnos mityba keičiasi pagal metų laikus dar ryškiau nei daugumos kitų žolėdžių. Kadangi jos yra selektyvios ir renkasi tik pačias maistingiausias augalų dalis, jos nuolat prisitaiko prie to, kas konkrečiu sezonu prieinama. Kiekvienas metų laikas turi savų iššūkių — nuo gausos pavasarį iki išlikimo žiemą.
Pavasaris – jauni ūgliai ir baltymų gausa
Pavasaris yra vienas svarbiausių stirnų mitybos periodų. Šiuo metu atsiranda daugybė jaunų augalų ūglių, kurie yra turtingi baltymų, mineralų ir lengvai virškinamų angliavandenių. Stirnos mielai minta:
- jaunais beržo, gluosnio ir ievos ūgliais,
- dilgėlių viršūnėlėmis,
- žolių daigais,
- krūmų pumpurais.
Šis maistas padeda atstatyti žiemos metu prarastas energijos atsargas ir pasiruošti vasaros sezonui, kai stirnos laukia intensyvesnis judėjimas ir jauniklių priežiūra.
Vasara – žolė, lapai ir miško gėrybės
Vasarą augmenija pasiekia maksimumą, o stirnų mitybos spektras tampa plačiausias. Šiuo metu dominuoja šviežia žolė, lapai ir įvairūs sultingi augalai. Stirnos taip pat noriai renkasi:
- miško uogas (mėlynes, žemuoges, avietes),
- žiedynus,
- sultingus žemės ūkio augalus (rapsų lapus, kviečių daigus).
Vasara – tai laikas, kai stirnos kaupia energiją ir gerina kūno būklę prieš būsimą rudenį ir žiemą.
Ruduo – riebalų kaupimas ir energijos rezervai
Rudenį stirnų racionas tampa energingesnis, nes gyvūnams reikia pasiruošti ilgam šalčiui. Šiuo metu svarbūs tampa:
- gilės ir bukmedžio sėklos,
- grybai,
- įvairios sėklos ir riešutiniai vaisiai,
- paskutiniai sultingi ūgliai ir lapai.
Stirnos rudenį gali noriau lankytis žemės ūkio teritorijose — rapsuose, grūduose, cukrinių runkelių laukuose. Šis maistas labai kaloringas, todėl ypač patrauklus.
Žiema – sudėtingiausias metų laikas
Žiemą stirnos maisto pasirinkimo beveik neturi. Žolė paslėpta po sniegu, o uogos bei gėrybės išnykusios. Todėl jų mityba pereina prie mažiau maistingų, bet prieinamų augalų dalių:
- medžių ir krūmų šakelių,
- pumpurų,
- žievės,
- spyglių (ypač jaunos eglės ir pušys).
Žiemos laikotarpiu stirnos gali stipriai nukentėti nuo maisto trūkumo, todėl jų išgyvenimas priklauso nuo oro sąlygų ir prieinamos vegetacijos.
Ką svarbu žinoti apie stirnų mitybą žiemą
- Staigus perėjimas prie grūdų ar kitų kaloringų pašarų gali sukelti rimtus virškinimo sutrikimus.
- Žiemos metu stirnoms reikia daug energijos kūno šilumai palaikyti, todėl per silpna stirna gali neišgyventi šalčio.
- Tankūs sniego sluoksniai trukdo pasiekti natūralų maistą, todėl briedžių ar elnių šėrimo vietos gali tapti pavojingos dėl konkurencijos.
- Netinkamas, perdirbtas maistas (duona, kepiniai) stirnoms gali būti pavojingas arba net mirtinas.
Mityba žemės ūkio teritorijose: ūkininkų patirtys
Nors stirnos natūraliai minta miško ir pievų augalais, žemės ūkio laukai joms tampa itin patrauklūs tam tikrais sezonais. Ūkininkai dažnai pastebi, kad stirnos lankosi pasėliuose ankstyvą pavasarį, vasaros viduryje ir rudenį, kai kultūriniai augalai yra sultingiausi ir maistingiausi. Stirnos paprastai nesukelia tokios didelės žalos kaip šernai ar elniai, tačiau jų pasirinkimai gali turėti įtakos derliui.
Kodėl stirnas traukia pasėliai?
Tam yra kelios aiškios priežastys. Pirma – kultūriniai augalai turi daugiau lengvai virškinamų angliavandenių ir baltymų nei natūralios miško žolės. Jauni rapsų, kviečių ar kukurūzų daigai stirnai yra tarsi energijos koncentratas. Antra – laukai suteikia didesnes, atviras erdves, kur stirnos gali greitai pastebėti plėšrūnus ir pabėgti. Trečia – ūglių minkštumas ir sultingumas tiesiog labiau atitinka stirnos mitybos poreikius.
Kada pasitaiko didžiausia žala?
Žala stirnų veiklai paprastai išryškėja šiais laikotarpiais:
- Pavasarį, kai jauni daigai vos išdygę. Stirnos pažeidžia augalus nugrauždamos viršūnes.
- Vasaros viduryje, kai rapsai ir kviečiai yra sultingiausi.
- Rudenį, kai stirnos ieško kaloringesnio maisto energijos kaupimui prieš žiemą.
Šiuo metu ūkininkai gali pastebėti „įėjimo takus“, išgulėtas vietas arba pakartotinai nugraužtas kultūras.
Kaip ūkininkai vertina stirnų daromą įtaką?
Ūkininkai neretai pripažįsta, kad stirnų žala yra labiau lokalizuota ir nedidelė, palyginti su kitais laukiniais žvėrimis. Stirnos paprastai neknisa dirvos, neišlaužo augalų masiškai ir nesuplėšo pasėlių. Dažniausiai nukenčia tik jauni ūgliai, todėl ilgalaikė žala gali būti minimali — nebent pasėliai lankomi reguliariai.
Populiariausi stirnų lankomi pasėliai
| Pasėlis | Stirnų susidomėjimas | Kodėl mėgstamas |
|---|---|---|
| Rapsai | Labai didelis | Sultingi lapai, daug baltymų ir energijos |
| Kviečiai | Vidutinis | Vilioja daigų švelnumas, lengvai pasisavinami angliavandeniai |
| Kukurūzai | Didelis | Sultingi lapai ir burbuolių turinys vasaros pabaigoje |
| Cukriniai runkeliai | Kintantis | Patrauklūs lapai ir saldus šaknų kvapas |
Kaip sumažinti stirnų daromą žalą ūkiuose?
Ūkininkai dažniausiai renkasi švelnaus poveikio priemones: kvapinius repelentus, lauko kraštų apšvietimą, miškininkų rekomenduojamus atbaidymo būdus ar net tvarkingai paliktus žolių ruožus, kurie nukreipia stirnas toliau nuo pasėlių.
Ko stirnai duoti negalima (šeriant miške ar kieme)
Nors žmonėms dažnai norisi padėti laukiniams gyvūnams, ypač žiemą, netinkamas maistas gali stirnai pakenkti labiau nei padėti. Stirnų virškinimo sistema jautri, pritaikyta natūraliam, švelniam augaliniam maistui. Staigūs mitybos pokyčiai, per didelis baltymų ar angliavandenių kiekis, pavieniai produktai iš žmogaus virtuvės — visos šios situacijos gali sukelti rimtų virškinimo sutrikimų ar net mirtį.
Pavojingi maisto produktai stirnoms
Stirnoms ypač pavojinga duoti:
- duonos ir kepinių – fermentai stirnų skrandyje nėra pritaikyti apdoroti mielinių ar miltinių produktų, jie gali sukelti acidozę;
- grūdų dideliais kiekiais – kviečių ar miežių perteklius taip pat sukelia skrandyje staigius rūgštinius pokyčius;
- daržovių su daug cukraus – pvz., burokų ar vaisių dideliais kiekiais;
- perdirbtų produktų – druskos, prieskonių, padažų likučių ar atliekų.
Tinkamiausias būdas padėti stirnai — nebandyti jos „pamaitinti“, o sudaryti geresnes sąlygas natūraliam maistui pasiekti (pvz., nuvalyti sniegą nuo krūmų grupių, neriboti praėjimų).
Kodėl staigūs mitybos pokyčiai pavojingi?
Stirnos skrandis prisitaiko prie konkretaus sezono dietos. Žiemą jame dominuoja mikroorganizmai, skaidantys sumedėjusius augalus, o vasarą — tie, kurie skaido švelnią žolę. Staigus perėjimas prie kaloringo ar nenatūralaus maisto sutrikdo mikrofloros balansą, dėl to gali įvykti:
- virškinimo acidozė,
- staigus pilvo pūtimas,
- apsinuodijimas,
- medžiagų apykaitos disbalansas.
Dėl šios priežasties net geranoriškas bandymas pamaitinti stirną gali tapti mirtinas.
Kaip padėti stirnai žiemą nepakenkiant jos sveikatai
Stirnos gali sunkiai išgyventi žiemos laikotarpiu, ypač kai sniegas storas, o natūralaus maisto beveik nėra. Tačiau pagalba turi būti labai atsargi — netinkamas maistas ar staigūs mitybos pokyčiai stirnai gali pakenkti labiau nei šaltis.
Ką galima daryti padedant stirnoms žiemą
Palikti natūralaus maisto šaltinius: atidengti sniegą nuo krūmų, palikti šakų, kurias stirnos gali lengvai pasiekti.
Užtikrinti ramią ir saugią aplinką: stirnos labai jautrios triukšmui, todėl svarbu nesukurti papildomo streso.
Naudoti specialius žvėrių pašarus: jei šeriama, tinka tik miškininkų rekomenduoti, lėtai virškinami pašarai.
Stebėti gyvūno būklę iš toli: vengti artimo kontakto, kuris gali sukelti baimę ir energijos švaistymą.
Šerti nedideliais kiekiais ir pastoviai: jei šėrimas jau pradedamas, svarbu jo nenutraukti staiga.
Ko negalima daryti ir kada kyla pavojus
Neduoti duonos ar kepinių: tokie produktai sukelia pavojingą acidozę ir gali būti mirtini.
Nešerti stambiais grūdų kiekiais: organizmas nepritaikytas staigiam angliavandenių pertekliui.
Nepalikti maisto vietose, kur lankosi kiti žvėrys: tai gali sukelti konkurenciją ir stirnos liks nuskriaustos.
Neperkelti stirnų dirbtinai: bandant „gelbėti“, gyvūnas gali patirti stresą ir išsekimą.
Negąsdinti ir nebėgioti aplink stirnas: jos labai jautrios staigiems judesiams ir gali susižeisti bandydamos pabėgti.
Dažniausiai užduodami klausimai
Ar stirnos iš tikrųjų minta tik žole?
Kodėl stirnos ateina į žemės ūkio pasėlius?
Ar stirnas galima šerti žiemą?
Ar stirnos gali ėsti vaisius ir daržoves?
Ką daryti, jei prie namų nuolat lankosi stirnos?
