Mažoji kūdrinė varlė (Pelophylax lessonae) – viena iš rečiau atpažįstamų, tačiau ekologiškai labai svarbių Lietuvos varliagyvių rūšių. Nors ji priklauso vadinamajai žaliųjų varlių grupei ir dažnai painiojama su kitomis panašiomis rūšimis, ši varlė turi aiškių požymių, leidžiančių ją atskirti atidžiau pažvelgus.
Iš veterinarinės ir gamtosaugos perspektyvos varliagyviai laikomi itin jautriais aplinkos pokyčiams organizmais. Jų pusiau vandens, pusiau sausumos gyvenimo būdas ir pralaidi oda lemia tai, kad mažoji kūdrinė varlė greitai reaguoja į vandens užterštumą, buveinių nykimą ar klimato svyravimus. Dėl šios priežasties jos buvimas kūdroje ar tvenkinyje dažnai laikomas gero ekologinio balanso ženklu.
Kaip atpažinti mažąją kūdrinę varlę
Mažoji kūdrinė varlė iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti labai panaši į kitas žaliąsias varles, todėl jos atpažinimas dažnai kelia sunkumų net patyrusiems gamtos stebėtojams. Vis dėlto, atidžiau įvertinus kūno dydį, spalvą, balso ypatybes ir buveinę, šią rūšį galima gana patikimai identifikuoti.
Išvaizda ir dydis
Suaugusi mažoji kūdrinė varlė paprastai užauga iki 5–8 cm ilgio, todėl yra laikoma viena mažesnių žaliųjų varlių grupės atstovių Lietuvoje. Patelės dažniausiai būna kiek didesnės ir stambesnės už patinus, tačiau bendras kūno sudėjimas išlieka gana lengvas ir grakštus.
Kūnas nėra masyvus, o užpakalinės galūnės ilgos ir stiprios, pritaikytos efektyviam plaukimui bei staigiems šuoliams. Tarp pirštų esantys plėvėjimai gerai išsivystę, kas leidžia varlei lengvai judėti vandenyje. Oda lygi, be ryškių karpų ar šiurkščių iškilimų, būdingų kai kurioms kitoms varliagyvių rūšims.
Spalva ir būdingi požymiai
Mažosios kūdrinės varlės spalva dažniausiai varijuoja nuo ryškesnės žalios iki žalsvai gelsvos ar net rusvai žalios, priklausomai nuo aplinkos ir apšvietimo. Dažnai pastebimos smulkios, netaisyklingos tamsesnės dėmelės, kurios padeda varlei maskuotis tarp vandens augalijos.
Vienas iš svarbiausių atpažinimo požymių – šviesesnė, dažniausiai gelsva ar šviesiai žalia juosta, einanti per nugaros vidurį nuo snukio iki kūno galo. Nors ši juosta ne visada būna ryškiai matoma, daugeliu atvejų ji yra geras orientyras atskiriant mažąją kūdrinę varlę nuo kitų panašių rūšių. Akys didelės, su horizontaliu vyzdžiu, suteikiančiu varlei budrią, „stebinčią“ išraišką.
Kaip atskirti nuo kitų žaliųjų varlių
Praktikoje mažoji kūdrinė varlė dažniausiai painiojama su didžiąja kūdrine arba ežerine varle. Pagrindinis skirtumas – dydis: mažoji kūdrinė varlė beveik visada bus pastebimai mažesnė ir ne tokia masyvi. Taip pat skiriasi ir patinų balsas – jų kurkimas aukštesnio tono, tylesnis ir ne toks sodrus, lyginant su didžiąja kūdrine varle, kurios balsas girdimas iš toli.
Svarbi ir buveinė. Mažoji kūdrinė varlė labiau mėgsta ramius, seklus, tankiai augalais apaugusius vandens telkinius – nedideles kūdras, tvenkinius ar pelkėtas vietas. Tuo tarpu didesnės žaliųjų varlių rūšys dažniau aptinkamos didesniuose ežeruose, upėse ar atviresnėse vandens erdvėse.
Patikimiausias rūšies nustatymas pasiekiamas vertinant visumą: dydį, spalvą, elgseną, balsą ir gyvenamąją aplinką. Vienas požymis atskirai gali būti klaidinantis, ypač stebint jaunus individus.
Gyvenamoji aplinka ir paplitimas Lietuvoje
Mažoji kūdrinė varlė yra glaudžiai susijusi su ramiais, gerai augalais apžėlusiais vandens telkiniais. Šios rūšies pasirinkta buveinė leidžia jai sėkmingai slėptis nuo plėšrūnų, efektyviai medžioti ir saugiai daugintis. Skirtingai nei kai kurios kitos varlių rūšys, mažoji kūdrinė varlė vengia stiprios srovės ir atvirų, gilių vandens plotų.
Dažniausiai ji aptinkama nedidelėse kūdrose, sodybų tvenkiniuose, pelkėtose pievose, senose durpynų iškasose ar miško pakraščiuose esančiuose vandens telkiniuose. Ypač palankios sąlygos susidaro ten, kur vanduo seklus, šiltas, o pakrantės gausiai apaugusios nendrėmis, meldais, viksvomis ar kitais vandens augalais. Tokiose vietose varlės randa ir slėptuvių, ir gausų maisto šaltinį.
Lietuvoje mažoji kūdrinė varlė paplitusi netolygiai. Ji dažnesnė lygumų ir miškingų vietovių regionuose, kur natūraliai susidaro smulkūs vandens telkiniai. Intensyviai urbanizuotose teritorijose ar vietose, kur vandens telkiniai nuolat valomi, gilinami ar apdorojami cheminėmis priemonėmis, ši rūšis aptinkama rečiau. Tai tiesiogiai susiję su jos jautrumu aplinkos pokyčiams ir vandens kokybei.
Svarbu paminėti, kad mažoji kūdrinė varlė pasižymi gana stipriu prisirišimu prie savo buveinės. Jei vandens telkinys išsausėja, užteršiamas ar netenka augalijos, varlės dažnai jo nebeatkuria, o vietinė populiacija gali visiškai išnykti. Dėl šios priežasties net ir nedidelės, žmogaus rankomis sukurtos kūdros gali tapti svarbiomis šios rūšies prieglobsčio vietomis, jei jos tvarkomos atsakingai ir paliekama natūrali augmenija.
Elgsena ir gyvenimo būdas
Mažosios kūdrinės varlės elgsena glaudžiai susijusi su vandens telkiniu, kuriame ji gyvena, ir aplinkos stabilumu. Kad tekstas būtų aiškesnis ir lengviau skaitomas, elgseną tikslinga suskirstyti į kelias pagrindines dalis.
Paros aktyvumas
Mažoji kūdrinė varlė priklauso tiems varliagyviams, kurių aktyvumas keičiasi priklausomai nuo paros meto ir oro sąlygų. Dieną ji dažnai ilsisi arba šildosi saulėje, įsitaisiusi ant vandens augalų lapų, pakrantės ar plūduriuojančių šakų. Šiuo metu varlė išlieka budri – menkiausias judesys, šešėlis ar vibracija sukelia greitą reakciją, ir ji neria į vandenį.
Didžiausias aktyvumas pasireiškia vakarais ir naktimis, kai temperatūra tampa palankesnė, o aplinka – ramesnė. Tuomet varlės intensyviau juda, medžioja ir bendrauja tarpusavyje.
Reakcija į pavojų ir prisitaikymas
Mažoji kūdrinė varlė yra atsargi ir greitai prisitaikanti rūšis. Pagrindinė jos gynybos strategija – staigus pasislėpimas vandenyje arba tarp tankios augmenijos. Dėl žalios ar žalsvai rudos spalvos ji puikiai susilieja su aplinka, todėl dažnai tampa beveik nepastebima.
Skirtingai nei kai kurios kitos varlių rūšys, mažoji kūdrinė varlė nėra linkusi į agresyvų elgesį. Ji renkasi vengimą ir maskuotę, o ne konfrontaciją, todėl laikoma gana ramiu ir „tyliu“ vandens telkinių gyventoju.
Bendravimas ir balsai
Poravimosi laikotarpiu patinai tampa gerokai aktyvesni ir pradeda kurkti. Jų balsas yra aukštesnio tono, ne toks garsus ir ne toks toli sklindantis kaip didžiosios kūdrinės varlės. Kurkimas dažniausiai girdimas šiltais vakarais ar naktimis ir yra svarbi komunikacijos forma, padedanti pritraukti pateles.
Balsų intensyvumas priklauso nuo aplinkos sąlygų. Esant vėsiam ar labai vėjuotam orui, varlės gali visai nekurkti, net jei yra aktyvaus dauginimosi laikotarpis.
Žiemojimas ir sezoniškumas
Šaltuoju metų laiku mažoji kūdrinė varlė pereina į ramybės būseną. Žiemojimui ji renkasi vandens telkinio dugną, dumblą arba drėgnas slėptuves netoli vandens. Šiuo laikotarpiu jos medžiagų apykaita sulėtėja, o judėjimas tampa minimalus.
Svarbu pabrėžti, kad sėkmingam žiemojimui būtinos stabilios sąlygos. Staigūs vandens lygio pokyčiai ar telkinio išvalymas rudenį gali neigiamai paveikti varlių išgyvenamumą. Dėl šios priežasties mažoji kūdrinė varlė laikoma jautria aplinkos trikdymui ir dažnai naudojama kaip natūralus aplinkos kokybės rodiklis.
Mityba: kuo minta mažoji kūdrinė varlė
Mažoji kūdrinė varlė yra mėsėdė ir priklauso aktyviems smulkių bestuburių medžiotojams. Jos mityba tiesiogiai priklauso nuo buveinės, metų laiko ir grobio prieinamumo, todėl ši varlė atlieka svarbų vaidmenį reguliuojant vabzdžių populiacijas natūralioje aplinkoje.
Pagrindinis maisto racionas
Didžiąją mažosios kūdrinės varlės raciono dalį sudaro gyvi, judantys organizmai. Ji medžioja tai, ką gali sugauti greitu liežuvio judesiu ar staigiu šuoliu. Dažniausiai tai įvairūs vabzdžiai, tokie kaip uodai, musės, vabalai, drugių lervos, taip pat smulkūs voragyviai ir kiti bestuburiai, gyvenantys šalia vandens telkinių.
Varlė medžioja tiek vandenyje, tiek sausumoje, tačiau pirmenybę teikia grobiui, kuris pasirodo arti vandens paviršiaus ar pakrančių augalijos. Dėl šios priežasties ji laikoma naudingu gyvūnu, natūraliai mažinančiu uodų ir kitų erzinančių vabzdžių kiekį.
Mitybos ypatumai skirtingais gyvenimo tarpsniais
Skirtingais gyvenimo etapais mažosios kūdrinės varlės mityba keičiasi. Buožgalviai minta daugiausia augaline medžiaga, dumbliais ir mikroorganizmais, esančiais vandenyje. Tokia mityba leidžia jiems sparčiai augti ir pasiruošti metamorfozei.
Suaugusios varlės pereina prie baltymingo, gyvūninės kilmės maisto. Šis pokytis būtinas raumenų vystymuisi, energijos kaupimui ir sėkmingam dauginimuisi. Šiltuoju metų laiku, kai vabzdžių gausu, varlės maitinasi aktyviau, o vėsesniais periodais jų maisto poreikis natūraliai sumažėja.
Medžioklės elgsena
Mažoji kūdrinė varlė dažniausiai medžioja pasyviai, laukdama grobio tinkamoje vietoje. Ji gali ilgą laiką išlikti nejudri, susiliejusi su aplinka, kol grobis priartėja pakankamai arti. Staigus liežuvio mostas arba greitas šuolis leidžia sugauti auką per sekundės dalį.
Tokia medžioklės strategija padeda taupyti energiją ir sumažina riziką pačiai tapti plėšrūnų grobiu. Tai dar viena priežastis, kodėl mažoji kūdrinė varlė puikiai prisitaikiusi gyventi ramiose, natūraliose vandens ekosistemose.
Dauginimasis ir vystymosi ciklas
Mažosios kūdrinės varlės dauginimasis yra glaudžiai susijęs su sezoniškumu ir aplinkos sąlygomis. Šis procesas vyksta tik tada, kai vandens telkinyje susidaro pakankamai šiltos ir stabilios sąlygos, todėl varlės yra ypač jautrios klimato ir buveinių pokyčiams.
Poravimosi laikotarpis
Poravimosi sezonas paprastai prasideda pavasarį, kai vandens temperatūra pakyla iki maždaug 12–15 °C. Lietuvoje tai dažniausiai nutinka balandžio pabaigoje arba gegužės mėnesį, priklausomai nuo oro sąlygų konkrečiais metais. Šiuo laikotarpiu patinai aktyviai kurkia, taip signalizuodami apie savo buvimą ir pasirengimą poruotis.
Kurkimas vyksta daugiausia vakarais ir naktimis, ramiuose, nuo vėjo apsaugotuose vandens telkiniuose. Patinai dažniausiai renkasi vietas tarp augalų, kurios leidžia jiems pasislėpti ir kartu sustiprinti garso sklidimą. Patelės, pasirinkusios tinkamą partnerį, į vandenį deda ikrus.
Ikrai ir buožgalvių vystymasis
Ikrai dedami į seklų, šiltą vandenį, dažniausiai pritvirtinami prie vandens augalų. Viena patelė gali padėti kelis šimtus ar net kelis tūkstančius ikrų, tačiau tik nedidelė jų dalis išgyvena iki suaugusios varlės stadijos. Tai natūralus atrankos procesas, būdingas daugeliui varliagyvių.
Iš ikrų išsiritę buožgalviai iš pradžių minta dumbliais ir mikroorganizmais. Jų vystymasis trunka kelias savaites ar net mėnesius, priklausomai nuo vandens temperatūros ir maisto gausos. Šiuo laikotarpiu buožgalviai yra ypač pažeidžiami plėšrūnų ir vandens taršos.
Metamorfozė ir perėjimas į sausumos gyvenimą
Metamorfozės metu buožgalvis palaipsniui virsta varle. Jam išauga galūnės, susiformuoja plaučiai, o uodega palaipsniui sunyksta. Tai kritinis gyvenimo etapas, kuriam būtinos stabilios aplinkos sąlygos ir pakankamas deguonies kiekis vandenyje.
Baigus metamorfozę, jaunos varlės pradeda judėti tiek vandenyje, tiek sausumoje. Pirmosiomis savaitėmis jos laikosi arti vandens telkinio, kur randa maisto ir slėptuvių. Tik visiškai sustiprėjusios jos ima plėsti savo gyvenamąją teritoriją.
Kuo mažoji kūdrinė varlė ypatinga gamtos požiūriu
Mažoji kūdrinė varlė nėra tik dar viena vandens telkiniuose gyvenanti varliagyvių rūšis. Jos reikšmė gamtai kur kas platesnė, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Ši varlė atlieka svarbias ekologines funkcijas ir yra vertinga tiek biologinės įvairovės, tiek aplinkos stebėsenos požiūriu.
Natūralus vabzdžių populiacijų reguliavimas
Mažoji kūdrinė varlė aktyviai minta vabzdžiais, tarp jų ir tais, kurie žmogui sukelia nepatogumų ar net platina ligas. Uodai, musės ir kiti smulkūs vabzdžiai sudaro reikšmingą jos raciono dalį, todėl varlės prisideda prie natūralaus šių populiacijų reguliavimo. Skirtingai nei cheminės priemonės, toks biologinis reguliavimas nekenkia aplinkai ir padeda palaikyti ekosistemos pusiausvyrą.
Aplinkos kokybės indikatorius
Varliagyviai, įskaitant mažąją kūdrinę varlę, laikomi vienais jautriausių gyvūnų aplinkos pokyčiams. Dėl pralaidžios odos ir gyvenimo tiek vandenyje, tiek sausumoje, ši rūšis greitai reaguoja į vandens taršą, chemines medžiagas, deguonies trūkumą ar buveinių nykimą.
Jei vandens telkinyje reguliariai aptinkamos mažosios kūdrinės varlės ir sėkmingai vystosi jų buožgalviai, tai dažnai rodo, kad aplinka yra gana švari ir ekologiškai stabili. Priešingai, jų išnykimas iš anksčiau apgyvendintų vietų gali būti ankstyvas įspėjimas apie blogėjančią vandens kokybę.
Vieta mitybos grandinėje
Mažoji kūdrinė varlė užima svarbią vietą mitybos grandinėje. Ji ne tik medžioja smulkius bestuburius, bet ir pati tampa maistu įvairiems plėšrūnams. Paukščiai, gyvatės, žinduoliai ir didesnės žuvys naudojasi varlėmis kaip energijos šaltiniu.
Toks dvigubas vaidmuo – tiek plėšrūno, tiek grobio – padeda palaikyti natūralią ekosistemų pusiausvyrą. Be šios rūšies, sutriktų tiek vabzdžių, tiek jų natūralių priešų santykis.
Biologinės įvairovės dalis
Mažoji kūdrinė varlė yra svarbi vietinės biologinės įvairovės dalis. Kiekviena varliagyvių rūšis prisideda prie ekosistemų stabilumo, o jų nykimas dažnai reiškia platesnes aplinkos problemas. Todėl šios varlės išsaugojimas nėra tik vienos rūšies apsauga – tai investicija į visos aplinkos sveikatą.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Ar mažoji kūdrinė varlė pavojinga žmogui?
Ar galima laikyti mažąją kūdrinę varlę namuose?
Ką daryti, jei varlė atsidūrė kieme ar rūsyje?
Kodėl mažosios kūdrinės varlės nyksta?
Ar mažoji kūdrinė varlė naudinga sodybos aplinkai?
