Rupūžės: rūšys, įdomūs faktai ir ar jos nuodingos?

Rupūžės – vieni geriausiai atpažįstamų varliagyvių pasaulyje. Nors daugelis žmonių jas painioja su varlėmis, rupūžės turi nemažai išskirtinių bruožų: grublėtą odą, kresnesnį kūną, lėtesnį judėjimą ir gebėjimą išskirti apsaugines medžiagas.

Lietuvoje rupūžės dažniausiai sutinkamos soduose, miškuose, pievose, prie vandens telkinių ir net miestų teritorijose. Jos aktyviausios vakare bei naktį, kai išeina medžioti vabzdžių, šliužų ir kitų smulkių bestuburių.

Kokios rupūžių rūšys gyvena Lietuvoje?

Lietuvoje aptinkamos kelios rupūžių rūšys, tačiau dažniausiai žmonės susiduria su pilkąja rupūže. Tai stambus, kresnas varliagyvis, pasižymintis grublėta oda ir lėtu judėjimu. Ši rūšis plačiai paplitusi miškuose, soduose, parkuose ir drėgnesnėse pievose.

Rečiau galima sutikti žaliąją rupūžę, kuri išsiskiria šviesesne oda bei žalsvomis dėmėmis. Ji mėgsta sausesnes ir šiltesnes vietoves, todėl dažniau aptinkama atviresnėse teritorijose.

Dar viena Lietuvoje gyvenanti rūšis – nendrinė rupūžė. Ji mažesnė, judresnė ir garsėja gana stipriu balsu veisimosi laikotarpiu. Šios rupūžės dažniausiai aptinkamos pajūrio regionuose ir smėlingose vietovėse.

Kuo rupūžės skiriasi nuo varlių?

Nors rupūžės ir varlės priklauso tai pačiai varliagyvių grupei, jos turi nemažai skirtumų. Rupūžių oda dažniausiai būna sausesnė, grublėtesnė ir storesnė nei varlių.

Rupūžės taip pat:

• juda lėčiau,
• dažniau vaikšto nei šokinėja,
• daugiau laiko praleidžia sausumoje,
• aktyvesnės vakarais ir naktį.

Varlės dažniausiai turi lygesnę ir drėgnesnę odą, ilgesnes galines kojas bei geriau prisitaikiusios gyventi vandenyje.

Kur dažniausiai galima sutikti rupūžių?

Rupūžės mėgsta drėgnas ir ramias vietas, kuriose gausu slėptuvių bei vabzdžių. Dieną jos dažnai slepiasi po akmenimis, kelmais, tankioje žolėje ar urveliuose.

Pavasarį daug rupūžių migruoja į vandens telkinius veistis. Tuo metu jos gali nukeliauti gana didelius atstumus ir dažnai kerta kelius, todėl nemažai jų žūsta nuo automobilių.

Kokio dydžio būna rupūžės?

Rupūžių dydis priklauso nuo rūšies. Lietuvoje gyvenančios pilkosios rupūžės gali užaugti iki 10–15 centimetrų ilgio, todėl laikomos vienais didžiausių šalies varliagyvių.

Patelės dažniausiai būna stambesnės už patinus, ypač veisimosi sezono metu.

Ar rupūžės yra nuodingos?

Taip, dauguma rupūžių turi apsaugines nuodingas išskyras, tačiau tai nereiškia, kad jos pavojingos žmogui įprasto kontakto metu. Rupūžių odoje esančios liaukos gamina medžiagas, skirtas apsisaugoti nuo plėšrūnų.

Ypač svarbios yra liaukos, esančios už akių. Pajutusios pavojų jos gali išskirti balkšvą, kartų ir dirginantį skystį. Tokios medžiagos daugeliui plėšrūnų yra nemalonios, todėl gyvūnai dažnai paleidžia rupūžę vos ją sugriebę.

Ar rupūžių nuodai pavojingi žmogui?

Žmogui rupūžių išskyros dažniausiai nėra pavojingos, jei po kontakto nusiplaunamos rankos ir toksinai nepatenka į akis ar burną.

Kai kuriems žmonėms gali pasireikšti lengvas odos sudirginimas, akių perštėjimas ar nemalonus pojūtis burnoje. Dėl šios priežasties po kontakto su rupūže rekomenduojama neliesti veido ir kruopščiai nusiplauti rankas.

Svarbu žinoti, kad rupūžės nepuola žmonių ir nuodų aktyviai „nepurškia“. Apsauginės medžiagos išsiskiria tik tada, kai gyvūnas jaučia stiprų pavojų arba yra spaudžiamas.

Ar rupūžės pavojingos šunims ir katėms?

Naminiams gyvūnams rupūžių toksinai gali būti pavojingesni nei žmonėms. Šunys, ypač jauni ir smalsūs, kartais bando rupūžes laižyti ar kandžioti. Tokiu atveju toksinai greitai patenka ant burnos gleivinės.

Po kontakto gyvūnui gali prasidėti stiprus seilėtekis, pykinimas, burnos dirginimas ar silpnumas. Kai kuriais atvejais pasireiškia koordinacijos sutrikimai arba širdies veiklos pokyčiai.

Jeigu po kontakto su rupūže augintinis pradeda elgtis neįprastai, rekomenduojama kuo greičiau kreiptis į veterinarą.

Kodėl plėšrūnai vengia rupūžių?

Daugelis gyvūnų rupūžių vengia būtent dėl jų apsauginių išskyrų. Kartus skonis ir gleivinės dirginimas greitai sukuria neigiamą patirtį, todėl plėšrūnai išmoksta šių varliagyvių nebeėsti.

Papildomai rupūžės ginasi išsipūsdamos, maskuodamosi aplinkoje ir slėpdamosi dienos metu. Kadangi jos aktyviausios vakare ir naktį, tikimybė būti pastebėtoms tampa mažesnė.

Tokie apsaugos mechanizmai leidžia rupūžėms sėkmingai išgyventi net ir turint nemažai natūralių priešų.

Kuo rupūžės naudingos gamtai?

Nors kai kuriems žmonėms rupūžės atrodo nepatrauklios ar net bauginančios, gamtoje jos atlieka labai svarbų vaidmenį. Rupūžės yra natūralūs smulkių bestuburių medžiotojai, todėl padeda palaikyti ekologinę pusiausvyrą.

Didžiąją jų raciono dalį sudaro vabzdžiai, šliužai, vikšrai ir kiti smulkūs gyviai, kurie dažnai laikomi sodo ar daržo kenkėjais. Dėl šios priežasties rupūžės neretai vadinamos natūraliais sodininkų pagalbininkais.

Kuo minta rupūžės?

Rupūžės medžioja daugiausia vakare ir naktį, kai oras tampa drėgnesnis ir vėsesnis. Grobį jos gaudo lipniu liežuviu, kuris itin greitai iššauna į priekį.

Dažniausiai rupūžių racione būna įvairūs vabzdžiai, uodai, šliužai, vorai, vikšrai bei kiti smulkūs bestuburiai. Kadangi viena rupūžė per sezoną gali sunaikinti labai daug kenkėjų, jos laikomos itin naudingais gyvūnais soduose ir daržuose.

Kodėl rupūžės laikomos aplinkos būklės rodikliu?

Rupūžės labai jautriai reaguoja į aplinkos pokyčius. Jų oda yra plona ir pralaidi, todėl per ją greitai pasisavinamos įvairios cheminės medžiagos iš aplinkos.

Dėl šios priežasties vandens tarša, pesticidai ar buveinių nykimas rupūžėms daro ypač didelę žalą. Mokslininkai dažnai stebi varliagyvių populiacijas norėdami įvertinti bendrą ekosistemų būklę.

Jeigu tam tikroje vietovėje pradeda mažėti rupūžių, tai gali būti ženklas, kad blogėja vandens kokybė, didėja aplinkos tarša arba nyksta natūralios buveinės. Tokie pokyčiai dažnai paveikia ir daugelį kitų gyvūnų rūšių.

Ar rupūžės saugomos Lietuvoje?

Taip, Lietuvoje gyvenantys varliagyviai yra saugomi įstatymų. Rupūžių negalima tyčia naikinti, gaudyti ar trikdyti jų veisimosi vietose.

Pavasarinės migracijos metu kai kuriose vietovėse net įrengiamos specialios apsaugos priemonės, padedančios rupūžėms saugiau pereiti kelius. Kadangi migracijos laikotarpiu daugybė varliagyvių žūsta po automobiliais, gamtosaugininkai kasmet organizuoja įvairias apsaugos akcijas.

Net ir nedidelės žmogaus pastangos gali būti labai naudingos rupūžių populiacijoms. Mažesnis pesticidų naudojimas, natūralių vandens telkinių išsaugojimas, slėptuvių palikimas sode ar atsargesnis vairavimas migracijos metu padeda apsaugoti šiuos svarbius gyvūnus.

Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)

Ar rupūžės tikrai sukelia karpas?

Ne, tai senas mitas. Rupūžės karpų nesukelia. Jų oda tik atrodo grublėta dėl specifinės odos struktūros ir liaukų.

Ar rupūžės pavojingos žmogui?

Paprastai rupūžės žmogui nėra pavojingos. Tačiau po kontakto rekomenduojama nusiplauti rankas, nes jų odos išskyros gali sudirginti akis ar burną.

Kuo rupūžės skiriasi nuo varlių?

Rupūžės dažniausiai turi sausesnę ir grublėtesnę odą, juda lėčiau bei daugiau laiko praleidžia sausumoje. Varlės paprastai yra judresnės ir labiau prisitaikiusios gyventi vandenyje.

Ar rupūžės naudingos sodui?

Taip, rupūžės naikina daugybę vabzdžių, šliužų ir kitų smulkių kenkėjų, todėl laikomos labai naudingais gyvūnais soduose bei daržuose.

Kodėl rupūžės aktyvesnės vakare?

Vakare ir naktį oras tampa drėgnesnis bei vėsesnis, todėl rupūžėms lengviau išlaikyti odos drėgmę ir saugiau medžioti vabzdžius.