Skraidančioji voverė: kuo ypatinga voverė skraiduolė ir kaip ji gyvena

Skraidančioji voverė, dar vadinama vovere skraiduole, yra vienas įdomiausių miško gyvūnų. Nors ji iš tikrųjų neskraido kaip paukštis, jos gebėjimas sklęsti tarp medžių suteikia įspūdį, kad ji gali skristi.

Šios voverės išsiskiria ne tik savo judėjimo būdu, bet ir gyvenimo būdu, prisitaikymu prie naktinio aktyvumo bei ypatinga kūno sandara. Jos yra slaptesnės nei įprastos voverės, todėl gamtoje pastebimos rečiau.

tesk

Kas yra skraidančioji voverė

Skraidančioji voverė (skraiduolė) – tai nedidelis graužikas, priklausantis voverinių (Sciuridae) šeimai. Ji nėra tikra „skraidanti“ gyvūnė, nes negali aktyviai plasnoti ar kilti į orą kaip paukščiai ar šikšnosparniai. Vietoje to ji geba sklęsti iš vieno medžio į kitą.

Pagrindinis šios voverės išskirtinumas – speciali odos plėvė, vadinama patagiumu. Ji tęsiasi tarp priekinių ir galinių kojų ir veikia kaip savotiškas „parašiutas“. Išskleidusi šią plėvę voverė gali slysti oru ir įveikti net keliasdešimt metrų atstumą.

Skraidančiosios voverės paprastai yra mažesnės už įprastas voveres. Jų kūnas kompaktiškas, akys didelės – tai prisitaikymas prie naktinio gyvenimo. Didelės akys leidžia geriau matyti tamsoje.

Europoje, įskaitant kai kurias Lietuvos teritorijas, gyvena viena rūšis – paprastoji skraidančioji voverė (Pteromys volans). Ji yra reta ir saugoma rūšis, todėl gamtoje sutinkama itin retai.

Skraidančioji voverė yra unikalus gyvūnas, kuris užima tarpinę vietą tarp įprastų graužikų ir „sklandančių“ gyvūnų. Jos gebėjimas judėti ore yra pagrindinis prisitaikymas, leidžiantis išvengti plėšrūnų ir efektyviai judėti miške.

tesk

Kaip skraido voverė skraiduolė

Skraidančioji voverė iš tikrųjų neskraido – ji sklendžia. Tai reiškia, kad ji nepakyla į orą pati, o šoka nuo aukštesnio taško ir sklęsdama pasiekia kitą medį.

Procesas prasideda nuo šuolio. Voverė atsispiria nuo šakos, ištiesia galūnes ir išskleidžia tarp jų esančią odos plėvę – patagiumą. Ši plėvė iš karto sukuria paviršių, leidžiantį išlaikyti kūną ore.

Sklendimo metu voverė gali:

• reguliuoti kryptį judindama galūnes,
• keisti aukštį ištempdama arba atpalaiduodama plėvę,
• stabdyti prieš nusileidimą pakeldama kūno priekį.

Jos uodega taip pat atlieka svarbų vaidmenį – padeda išlaikyti pusiausvyrą ir veikti kaip „vairas“.

Prieš nusileisdama voverė pakelia kūno priekį ir išskleidžia galūnes taip, kad sumažintų greitį. Ji dažniausiai nusileidžia ant medžio kamieno ir greitai užbėga į viršų, kad išvengtų plėšrūnų.

Skraidančiosios voverės gali įveikti įspūdingus atstumus – kai kurios rūšys nusklendžia net 30–50 metrų ar daugiau, priklausomai nuo aukščio ir aplinkos sąlygų.

Kur gyvena skraidančiosios voverės

Skraidančiosios voverės gyvena miškuose, kur yra daug aukštų medžių ir tanki augmenija. Tokia aplinka joms būtina, nes jų judėjimas priklauso nuo galimybės sklęsti tarp medžių.

Šie gyvūnai paplitę skirtinguose pasaulio regionuose:

• Šiaurės Amerikoje,
• Europoje,
• Azijoje.

Europoje aptinkama rūšis (Pteromys volans) gyvena šiauriniuose ir rytiniuose regionuose, dažniausiai brandžiuose spygliuočių ir mišriuose miškuose. Lietuvoje ji yra labai reta ir saugoma.

Skraidančiosios voverės vengia atvirų vietų. Jos renkasi:

• tankius miškus,
• vietas su daug senų medžių,
• teritorijas, kur yra natūralių drevių.

Drevės yra ypač svarbios – jose voverės slepiasi, miega ir augina jauniklius. Jei natūralių drevių trūksta, jos gali naudoti paukščių paliktus lizdus ar kitus prieglobsčius.

Kadangi šie gyvūnai yra naktiniai, dieną jie beveik nepastebimi. Jie išlenda tik sutemus, todėl net ir ten, kur gyvena, žmonės juos retai pamato.

Skraidančiosios voverės yra glaudžiai susijusios su miško ekosistema. Be tinkamos aplinkos – ypač senų medžių ir drevių – jos negali išgyventi.

Mityba ir aktyvumas

Skraidančiosios voverės yra visaėdės, tačiau jų mityba daugiausia priklauso nuo augalinio maisto ir sezoniškumo. Tai reiškia, kad jų racionas keičiasi priklausomai nuo metų laiko ir aplinkos.

Pagrindinę mitybos dalį sudaro:

• sėklos ir riešutai,
• medžių pumpurai,
• uogos,
• grybai.

Tam tikrais atvejais jos gali maitintis ir gyvūninės kilmės maistu, pavyzdžiui, vabzdžiais ar paukščių kiaušiniais, ypač kai trūksta kitų maisto šaltinių.

Didelę reikšmę turi gebėjimas kaupti maistą. Skraidančiosios voverės dažnai slepia atsargas drevėse ar kitose saugiose vietose, kad galėtų jas panaudoti vėliau.

Kalbant apie aktyvumą, šie gyvūnai yra naktiniai. Tai reiškia, kad:

• dieną jie slepiasi drevėse,
• aktyvūs tampa sutemus,
• didžiąją veiklos dalį atlieka tamsoje.

Naktinis gyvenimo būdas padeda išvengti plėšrūnų ir sumažina konkurenciją su dieniniais gyvūnais.

Žiemą jų aktyvumas gali sumažėti, tačiau jos nemiega tikro žiemos miego kaip kai kurie kiti gyvūnai. Vietoje to jos daugiau laiko praleidžia slėptuvėse ir naudoja sukauptas maisto atsargas.

Elgsena ir gyvenimo būdas

Skraidančiosios voverės pasižymi slapta ir atsargia elgsena. Skirtingai nei įprastos voverės, kurios dažnai matomos dieną, skraiduolės didžiąją gyvenimo dalį praleidžia nepastebėtos – aktyvios tik naktį.

Didžiąją laiko dalį jos praleidžia medžiuose. Ant žemės leidžiasi retai, nes ten yra labiau pažeidžiamos plėšrūnams. Judėjimas sklendžiant leidžia greitai ir saugiai pasiekti kitus medžius, išvengiant pavojų.

Socialinis elgesys priklauso nuo rūšies ir sezono. Kai kurios skraidančiosios voverės gyvena pavieniui, tačiau šaltuoju laikotarpiu gali dalintis dreve su kitais individais. Tai padeda išlaikyti šilumą ir taupyti energiją.

Svarbus jų gyvenimo aspektas – teritorija. Voverės turi savo gyvenamą plotą, kuriame ieško maisto ir slepiasi. Nors jos nėra itin agresyvios, gali ginti savo teritoriją nuo kitų individų.

Bendravimas tarp skraidančiųjų voverių vyksta tyliais garsais, kvapais ir kūno signalais. Kadangi jos aktyvios naktį, garsinė ir uoslės komunikacija yra svarbesnė nei regėjimas.

Jauniklių auginimas taip pat vyksta drevėse. Motina rūpinasi jaunikliais, kol jie tampa pakankamai stiprūs savarankiškai sklęsti ir ieškoti maisto.

Ar galima skraidančiąją voverę laikyti namuose

Skraidančiosios voverės laikymas namuose yra sudėtingas ir dažniausiai nerekomenduojamas. Nors kai kuriose šalyse tam tikros rūšys laikomos egzotiniais augintiniais, praktikoje tai reikalauja labai specifinių sąlygų ir patirties.

Pirmiausia svarbu atkreipti dėmesį į teisinius aspektus. Europoje gyvenanti rūšis (Pteromys volans) yra saugoma, todėl jos laikyti namuose negalima. Laukinio gyvūno paėmimas iš gamtos yra ne tik neetiškas, bet ir neteisėtas.

Kai kurios egzotinės rūšys, pavyzdžiui, Šiaurės Amerikos skraidančiosios voverės ar panašūs gyvūnai, kartais laikomi nelaisvėje, tačiau jų priežiūra yra sudėtinga. Joms reikia:

• didelės vertikalios erdvės sklendimui,
• specialios mitybos,
• naktinio režimo pritaikymo,
• nuolatinės aplinkos stimuliacijos.

Svarbu suprasti, kad tai naktiniai gyvūnai. Tai reiškia, kad jie bus aktyvūs tada, kai žmogus ilsisi, o dieną – miegos. Toks ritmas ne visiems šeimininkams yra priimtinas.

Be to, skraidančiosios voverės sunkiai prisitaiko prie uždaros aplinkos. Jos gali patirti stresą, jei neturi pakankamai erdvės ar galimybių judėti. Dėl to dažnai pasireiškia elgesio problemos.

Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)

Ar skraidančioji voverė tikrai skraido?

Ne, ji neskraido kaip paukštis. Skraidančioji voverė sklendžia tarp medžių naudodama specialią odos plėvę.

Ar skraidančioji voverė gyvena Lietuvoje?

Taip, tačiau labai retai. Lietuvoje aptinkama paprastoji skraidančioji voverė, kuri yra saugoma rūšis.

Kiek toli gali nusklęsti skraidančioji voverė?

Dažniausiai ji gali nusklęsti apie 30–50 metrų, tačiau atstumas priklauso nuo aukščio ir aplinkos sąlygų.

Ar galima laikyti skraidančiąją voverę namuose?

Daugeliu atvejų – ne. Europoje ši rūšis yra saugoma, o net egzotinėms rūšims reikia labai specifinių sąlygų.

Kodėl skraidančiosios voverės aktyvios naktį?

Naktinis aktyvumas padeda joms išvengti plėšrūnų ir konkurencijos su dieniniais gyvūnais.