Filmai apie šunis veikia dėl vienos paprastos priežasties: šuo kine dažniausiai nėra „personažas-fonas“. Jis būna moralinis kompasas, ištikimybės lakmuso popierėlis ir emocijų greitintuvas. Kai scenaristai tai suvaldo protingai, gaunasi ne pigus „graudulys“, o istorijos, kurios primena, kaip atrodo ryšys be išskaičiavimo.
Žemiau – penki filmai, kuriuos verta turėti savo sąraše. Parinkau taip, kad būtų ir klasikinis „verksi 100%“, ir šeimai, ir tiems, kas nori kitokios kino kalbos.
1. „Hačiko: Šuns istorija“ (Hachi: A Dog’s Tale)
Jeigu reikėtų vieno filmo, kuris tapo šiuolaikiniu ištikimybės sinonimu, tai būtų „Hačiko“. Siužetas paprastas, bet jo paprastumas čia yra jėga: šuo kasdien laukia žmogaus, net kai pasaulis pasikeičia negrįžtamai. Filmas sąmoningai nesistengia būti „gudrus“ – jis siekia būti tikslus emocijose.
Kodėl veikia:
- Emocinis smūgis kyla ne iš triukų, o iš rutinos – kasdienybės, kuri tampa ritualu.
- Šuo čia nėra „herojiškas“ Holivudo prasme. Jis tiesiog ištikimas, ir to pakanka, kad istorija laikytų visą filmą.
Kam tinka:
Šitas filmas tinka visiems, bet ypač tiems, kas mano, kad jų „ne taip lengva sugraudinti“. Spoileris: lengva.
Po tokio filmo norisi ne kalbėti, o minutę patylėti. Ir čia yra komplimentas.
2. „Marley ir aš“ (Marley & Me)
Tai vienas geriausių filmų apie šunį kaip šeimos „chaoso generatorių“ ir tuo pačiu – kaip šeimos klijus. „Marley ir aš“ prasideda kaip lengva komedija apie neauklėtą, energijos pertekliumi trykštantį labradorą, bet po truputį perauga į suaugusio gyvenimo kroniką: karjera, santykiai, vaikai, rutinos ir laikas, kuris eina greičiau nei norėtum.
Kodėl veikia:
- Filmas sąžiningai rodo, kad augintinis nėra „aksesuaras geroms emocijoms“. Jis įneša netvarkos, atsakomybės ir nuovargio.
- Šuo tampa rėmu, per kurį pamatai visą šeimos istoriją – kas pasikeitė, kas išliko.
Kam tinka:
Jeigu namie yra (ar buvo) šuo, čia praktiškai dokumentika su Holivudo biudžetu. O jeigu šuns nėra – filmas gerai parodo, kodėl žmonės vis tiek renkasi tą „papildomą rūpestį“.
Tai ne „filmas apie šunį“. Tai filmas apie gyvenimą, kuriame šuo dalyvauja kaip labai svarbus veikėjas.
3. „Šuns tikslas“ (A Dog’s Purpose)
Šis filmas pasirenka konceptą, kuris kai kam gali atrodyti saldokas: šuo per kelis gyvenimus bando suprasti savo paskirtį ir vis grįžta į žmonių istorijas skirtingais pavidalais. Bet jeigu priimi taisykles, filmas moka gražiai „surišti“ epizodus ir priminti, kad šuns meilė nėra priklausoma nuo tavo statuso ar sėkmės.
Kodėl veikia:
- Struktūra (keli gyvenimai) leidžia parodyti skirtingas šuns „roles“: draugas, gelbėtojas, šeimos narys, psichologinė atrama.
- Tai vienas tų filmų, kurie yra lyg emocinė terapija – švelniai, bet kryptingai.
Kam tinka:
Puikiai tinka šeimai ir tiems, kas nori šilto, viltingo filmo. Jeigu esi alergiškas „paskirties“ temoms ir patosui – gali erzinti. Bet jeigu nori geros emocinės investicijos, čia ją gausi.
Svarbu: tai filmas, po kurio norisi parašyti žinutę žmogui, kurį seniai atidėliojai.
4. „Šunų sala“ (Isle of Dogs)
Kai norisi filmo apie šunis, bet ne tradicinio „verksime visi“, „Šunų sala“ yra tobula alternatyva. Wes Anderson čia sukuria stop-motion (lėlinės animacijos) pasaulį, kuriame šunys ištremiami į sąvartyno salą, o berniukas leidžiasi ieškoti savo šuns. Skamba kaip pasaka, bet po paviršiumi – politinė satyra, lojalumo, propagandos ir baimės mechanizmų analizė.
Kodėl veikia:
- Šunys turi charakterį, balsą ir humoro jausmą, bet nėra „padaryti vaikiški“. Jie labai… šuniški.
- Vizualas – atskiras malonumas: tekstūros, kadrai, ritmas. Tai filmas, kurį norisi sustabdyti ir žiūrėti kaip paveikslą.
Kam tinka:
Žiūrovams, kurie mėgsta kino stilių, o ne vien siužetą. Puikiai tinka paaugliams ir suaugusiems; mažesniems vaikams gali būti per daug „keisto pasaulio“ ir satyros.
Tai vienas tų filmų, kurie įrodo, kad istorija apie šunis gali būti ir labai protinga.
5. „Togo“
„Togo“ yra nuotykinis filmas apie kinkinių šunį, kuris tampa didelės misijos dalimi (istorija paremta realiais įvykiais). Čia šuo nėra vien „mielas draugas“ – jis yra variklis, be kurio istorija neįvyktų. Ir svarbiausia: tai ne vien herojiška legenda, o pasakojimas apie užsispyrimą, santykį su žmogumi ir ribą, kur prasideda tikrasis charakteris.
Kodėl veikia:
- Nuotykinė įtampa ir gamtos „svoris“: šaltis, atstumai, sprendimai, kurie kainuoja.
- Santykis tarp žmogaus ir šuns rodomas kaip partnerystė, o ne kaip komanda „šeimininkas–augintinis“.
Kam tinka:
Jeigu tau patinka išgyvenimo, kelionės, ištvermės filmai – čia pataikymas. Emociškai filmas šiltas, bet ne cukruotas.
Tai filmas, po kurio šuns atkaklumas staiga atrodo kaip rimtas superginklas.
Kaip išsirinkti, kurį žiūrėti šiandien
Kartais „top 5“ yra gražu, bet vakaras vienas. Greitas orientyras padeda neperdegti renkantis. Jei rinkčiausi pagal nuotaiką, logika būtų tokia:
Prieš priimant sprendimą, verta sau atsakyti, ko nori: nusiraminti, pasijuokti, patirti nuotykį ar gauti emocinį „išsivalymą“.
- Jei nori garantuoto graudulio ir klasikos – rinkis „Hačiko“.
- Jei nori šilto, gyvenimiško filmo su humoru – „Marley ir aš“.
- Jei nori šeimai tinkamo, viltingo pasakojimo – „Šuns tikslas“.
- Jei nori vizualiai išskirtinio, protingo kino – „Šunų sala“.
- Jei nori nuotykinės istorijos su charakteriu – „Togo“.
Po tokio pasirinkimo vakaras tampa ne „kažką pažiūrėsiu“, o sąmoningu sprendimu.
Kur tai susijungia su kino patirtimi Lietuvoje
Nors dalis šių filmų dažniau sutinkami namų peržiūrose, šunų tematikos filmai neretai grįžta į didįjį ekraną per specialius seansus, teminius vakarus ar repertuaro „nostalgijos“ bangas. O ir apskritai: kai žinai, ko ieškai (žanras, emocinis tonas, ar tinka vaikams), kino pasirinkimas tampa greitesnis.
Todėl prieš planuojant vakarą verta pasitikrinti, kas tuo metu rodoma tavo mieste, ir ar nėra į repertuarą sugrįžusių panašios nuotaikos filmų – tą patogiausia padaryti per cinema.lt.
