Valabis – nedidelis arba vidutinio dydžio sterblinis žinduolis, artimas kengūrų giminaitis. Iš pirmo žvilgsnio jis labai panašus į mažą kengūrą: turi stiprias užpakalines kojas, ilgą uodegą, trumpesnes priekines letenas ir juda šuoliais. Tačiau valabis nėra kengūros jauniklis. Tai bendrinis pavadinimas, kuriuo vadinamos įvairios mažesnės kengūrinių šeimos rūšys.
Valabiai daugiausia gyvena Australijoje, Tasmanijoje, Naujojoje Gvinėjoje ir kai kuriose aplinkinėse salose. Kai kurios jų populiacijos buvo įvežtos ir į kitas pasaulio vietas, tačiau natūraliai šie gyvūnai siejami su Australijos regionu. Valabiai prisitaikę prie labai skirtingų buveinių: miškų, krūmynų, pelkėtų vietų, uolėtų šlaitų ir atviresnių žolynų.
Kas yra valabis?
Valabis yra sterblinis žinduolis iš kengūrinių šeimos. Tai reiškia, kad jis priklauso tai pačiai platesnei gyvūnų grupei kaip kengūros, valarū ir pademelonai. Visi šie gyvūnai turi bendrų požymių: stiprias užpakalines kojas, ilgą uodegą, sterblėje augančius jauniklius ir šuoliuojantį judėjimo būdą.
Valabio kūnas pritaikytas greitam judėjimui. Užpakalinės kojos yra stiprios, todėl gyvūnas gali šuoliuoti, staigiai keisti kryptį ir pabėgti nuo plėšrūnų. Uodega padeda išlaikyti pusiausvyrą, ypač judant nelygiu paviršiumi, stovint ar šeriantis. Ji nėra tik „papildoma kūno dalis“ – valabiui uodega labai svarbi kasdieniam judėjimui.
Kaip ir kiti sterbliniai, valabiai atsiveda labai mažus ir neišsivysčiusius jauniklius. Vos gimęs jauniklis įlenda į motinos sterblę, prisitvirtina prie spenio ir ten toliau auga. Sterblėje jis praleidžia ankstyviausią ir pažeidžiamiausią gyvenimo laikotarpį. Vėliau, paaugęs, pradeda išlįsti į išorę, tačiau dar kurį laiką grįžta pas motiną slėptis ar žįsti.
Valabiai paprastai yra baikštūs gyvūnai. Gamtoje jie nuolat stebi aplinką, reaguoja į garsus ir kvapus, o pajutę pavojų greitai sprunka. Kai kurios rūšys aktyvesnės prieblandoje ar naktį, kitos gali būti matomos ir dieną, ypač jei gyvena saugiose vietose, kur mažiau plėšrūnų ir žmogaus trikdymo.
Kuo valabis skiriasi nuo kengūros?

Valabis ir kengūra yra labai artimi giminaičiai, todėl dažnai painiojami. Abu priklauso kengūrinių šeimai, abu yra sterbliniai, abu juda šuoliais ir turi panašią kūno sandarą. Vis dėlto pagrindinis skirtumas yra dydis. Kengūromis dažniausiai vadinamos didesnės rūšys, o valabiais – mažesni arba vidutinio dydžio kengūrinių šeimos atstovai.
Valabiai dažnai turi kompaktiškesnį kūną ir kiek trumpesnes kojas nei didžiosios kengūros. Tai padeda jiems judėti tankesnėje augalijoje, tarp krūmų, miškuose ar uolėtose vietose. Didžiosios kengūros dažniau siejamos su atviresnėmis pievomis ir ilgesniais šuoliais didesniais atstumais.
Skiriasi ir jų gyvenamosios vietos. Kai kurios kengūros gyvena atvirose, sausose arba pusiau atvirose vietovėse, o valabiai dažnai renkasi labiau apsaugotas buveines: miškų pakraščius, krūmynus, tankią augaliją, šlaitus ar uolų plyšius. Žinoma, gamtoje yra išimčių, nes skirtingos rūšys prisitaiko prie skirtingų sąlygų.
Svarbu pabrėžti, kad valabis nėra kengūros jauniklis. Kengūros jauniklis yra tiesiog jauniklis, augantis sterblėje, o valabis – atskiras mažesnių kengūrinių rūšių pavadinimas. Tai dažna klaida, nes jauni kengūrų individai iš tiesų gali būti panašaus dydžio kaip kai kurie valabiai.
Valabio ir kengūros palyginimas
| Savybė | Valabis | Kengūra | Ką tai reiškia? |
|---|---|---|---|
| Dydis | Mažesnis arba vidutinio dydžio | Dažniausiai didesnė | Valabis nėra kengūros jauniklis, o atskiras mažesnių rūšių pavadinimas |
| Kūno sandara | Kompaktiškesnis kūnas, dažnai trumpesnės kojos | Stambesnis kūnas, ilgesnės kojos | Valabis geriau juda tankesnėje ar sudėtingesnėje aplinkoje |
| Buveinė | Miškai, krūmynai, uolynai, pelkėtos vietos | Dažniau atviros pievos, savanos, krūmynai | Buveinė dažnai padeda suprasti, kodėl jų kūno proporcijos skiriasi |
| Judėjimas | Šuoliuoja, bet dažnai trumpesnėse ir tankesnėse erdvėse | Gali šuoliuoti ilgesniais atstumais atviroje vietovėje | Abi grupės juda panašiai, bet prisitaikiusios prie skirtingos aplinkos |
| Jaunikliai | Vystosi sterblėje | Vystosi sterblėje | Dauginimosi būdas labai panašus, nes abi grupės yra sterbliniai |
Valabių rūšys ir įvairovė
Valabių yra daug rūšių, todėl vieno universalaus apibūdinimo nepakanka. Vieni valabiai gyvena tankiuose miškuose, kiti renkasi akmenuotus šlaitus, treti mėgsta drėgnesnes, pelkėtas vietas. Skiriasi jų dydis, kailio spalva, socialinis elgesys, mitybos įpročiai ir aktyvumo laikas.
Raudonkaklis valabis yra viena žinomiausių rūšių. Jis gyvena rytinėje Australijoje ir Tasmanijoje, dažnai aptinkamas miškų pakraščiuose, krūmynuose, pievose ir ganyklose. Ši rūšis gana dažnai matoma zoologijos soduose, todėl daugeliui žmonių būtent raudonkaklis valabis tampa pirmuoju pažįstamu šios grupės atstovu.
Pelkinis valabis išsiskiria tuo, kad mėgsta drėgnesnes buveines, tankius krūmynus ir miškus. Jis minta įvairiais augalais: žolėmis, lapais, krūmais, paparčiais ir kitomis augalinėmis dalimis. Ši rūšis rodo, kad valabiai nėra vien sausų atvirų vietovių gyvūnai.
Uoliniai valabiai prisitaikę prie stačių, akmenuotų vietovių. Jie vikriai juda tarp uolų, šokinėja nuo akmens ant akmens ir naudojasi plyšiais kaip slėptuvėmis. Tokia buveinė suteikia apsaugą nuo kai kurių plėšrūnų, tačiau kartu daro rūšis jautrias buveinių pokyčiams.
Dažniau minimos valabių rūšys
| Rūšis arba grupė | Kur gyvena? | Kuo išsiskiria? | Ką verta žinoti? |
|---|---|---|---|
| Raudonkaklis valabis | Rytinėje Australijoje ir Tasmanijoje | Turi rusvesnį kaklo ir pečių atspalvį, dažnai gyvena miškų pakraščiuose | Viena geriausiai žinomų ir dažniausiai atpažįstamų valabių rūšių |
| Pelkinis valabis | Drėgnesniuose miškuose, krūmynuose ir tankioje augalijoje | Minta įvairiais augalais, įskaitant krūmus, žoles ir paparčius | Gali atrodyti tamsesnis ir kompaktiškesnis nei kai kurie kiti valabiai |
| Uoliniai valabiai | Akmenuotuose šlaituose, uolynuose ir kalvotose vietovėse | Labai vikrūs, prisitaikę šokinėti tarp akmenų ir slėptis plyšiuose | Kai kurioms rūšims grėsmę kelia plėšrūnai ir buveinių suskaidymas |
| Parmos valabis | Drėgnuose rytinės Australijos miškuose | Nedidelis, gana slaptas, dažniau aktyvus prietemoje ar naktį | Dėl slapto gyvenimo būdo gamtoje pastebimas rečiau |
| Kiškiaausiai valabiai | Istoriškai įvairiose Australijos vietovėse | Turėjo ilgesnes ausis ir buvo prisitaikę prie atviresnių buveinių | Kai kurios šios grupės rūšys yra išnykusios arba labai retos |
Valabių įvairovė padeda suprasti, kodėl šis pavadinimas nėra vienos rūšies sinonimas. Valabis gali būti miško gyventojas, uolų specialistas, drėgnų krūmynų gyvūnas ar mažiau žmonėms pažįstamas naktinis sterblinis.
Kur gyvena valabiai?

Valabiai gyvena įvairiose buveinėse, tačiau dauguma jų siejami su Australijos regionu. Jie aptinkami Australijoje, Tasmanijoje, Naujojoje Gvinėjoje ir kai kuriose aplinkinėse salose. Kai kurios valabių populiacijos buvo įvežtos ir į kitas šalis, tačiau natūrali jų įvairovė labiausiai susijusi su Australijos kraštovaizdžiais.
Skirtingos rūšys renkasi skirtingas gyvenamąsias vietas. Vieni valabiai gyvena miškuose ir krūmynuose, kur tanki augalija suteikia slėptuvių. Kiti prisitaikę prie uolėtų vietovių, kur gali šokinėti tarp akmenų ir slėptis plyšiuose. Dar kiti aptinkami drėgnesnėse vietose, pelkėtuose miškuose ar tankiai apaugusiuose upelių pakraščiuose.
Buveinė valabiui labai svarbi ne tik dėl maisto. Tanki augalija, krūmai, uolos ar nelygus reljefas padeda pasislėpti nuo plėšrūnų ir žmogaus trikdymo. Atvirose vietose valabiai gali greičiau pastebėti pavojų, tačiau tankesnė aplinka suteikia daugiau saugumo.
Kai kurios rūšys geba gyventi netoli žmonių, pavyzdžiui, miškų pakraščiuose, ūkių ribose ar ganyklose, jei ten yra pakankamai augalijos ir saugių slėptuvių. Vis dėlto žmogaus veikla gali būti ir grėsmė: keliai, šunys, buveinių naikinimas, tvoros ir invaziniai plėšrūnai apsunkina valabių gyvenimą.
Valabių gyvenimo būdas
Valabiai dažniausiai yra atsargūs, baikštūs ir judrūs gyvūnai. Jie nuolat stebi aplinką, reaguoja į garsus, kvapus ir staigius judesius. Pajutę pavojų gali greitai sprukti šuoliais, naudodami stiprias užpakalines kojas ir uodegą pusiausvyrai palaikyti.
Daugelis valabių aktyvesni prieblandoje, anksti ryte, vakare arba naktį. Tai padeda išvengti karščio ir sumažina susidūrimo su plėšrūnais riziką. Dieną kai kurios rūšys ilsisi tankioje augalijoje, medžių pavėsyje, krūmynuose ar tarp uolų. Tokios poilsio vietos turi būti saugios, sausos ir pakankamai paslėptos.
Valabių socialinis elgesys priklauso nuo rūšies ir aplinkos. Kai kurie gali būti matomi pavieniui, kiti laikosi mažomis grupėmis, ypač ten, kur gausu maisto. Jie nėra tokie aiškūs bandos gyvūnai kaip kai kurios didžiosios kengūros, tačiau gali toleruoti kitus valabius savo aplinkoje, jei maisto ir erdvės pakanka.
Bendraudami valabiai naudoja kūno kalbą, garsus, kvapus ir judesius. Pavojų pajutęs gyvūnas gali sustingti, įsiklausyti, pakelti galvą, o tada staigiai šuoliuoti į saugesnę vietą. Kai kurios rūšys taip pat gali trypti užpakalinėmis kojomis, taip įspėdamos kitus apie grėsmę.
Kuo minta valabis?

Valabis yra augalėdis gyvūnas. Jo mitybos pagrindą sudaro žolės, lapai, ūgliai, krūmų dalys, žievė, paparčiai ir kitos augalinės medžiagos. Tikslus racionas priklauso nuo rūšies, buveinės, sezono ir maisto prieinamumo.
Atviresnėse vietose gyvenantys valabiai dažniau minta žole ir žemais augalais. Miškų ar krūmynų rūšys gali daugiau ėsti lapus, jaunus ūglius, krūmų dalis ir paparčius. Pelkinis valabis yra geras pavyzdys rūšies, kuri minta labai įvairia augalija, neapsiribodama vien žole.
Valabių virškinimo sistema pritaikyta augaliniam maistui. Jie gali efektyviai panaudoti ląstelieną, tačiau maisto kokybė vis tiek svarbi. Sausais laikotarpiais maistas tampa kietesnis, mažiau maistingas, todėl gyvūnams gali tekti judėti plačiau ir ieškoti geresnių augalų.
Žmogaus aplinkoje valabiai kartais minta ganyklų žole, sodų augalais ar dekoratyviniais augalais. Dėl to kai kuriose vietose jie gali būti laikomi nepageidaujamais svečiais, ypač jei pažeidžia sodus ar pasėlius. Vis dėlto laukinių valabių šerti nereikėtų, nes žmogaus maistas gali būti netinkamas, o pripratimas prie žmonių didina pavojų gyvūnui.
Valabio mityba pagal buveinę
| Buveinė | Dažnas maistas | Kaip valabis maitinasi? | Ką verta žinoti? |
|---|---|---|---|
| Miškai | Lapai, ūgliai, krūmų dalys, paparčiai | Naršo augaliją tarp medžių ir krūmų | Miško rūšims svarbi tanki augalija ir slėptuvės |
| Krūmynai | Žolės, krūmų lapai, jauni ūgliai | Maitinasi žemai augančiais augalais ir krūmų pakraščiais | Krūmynai suteikia ir maisto, ir apsaugą |
| Uolėtos vietovės | Skurdesnė žolė, lapai, kietesni augalai | Ieško maisto tarp akmenų, šlaituose ir plyšiuose | Uoliniai valabiai labai priklauso nuo saugių slėptuvių |
| Pelkėtos ar drėgnos vietos | Paparčiai, drėgnų vietų augalai, krūmai, žolės | Maitinasi įvairia minkštesne augalija | Tokiose vietose maistas įvairesnis, bet svarbi tanki danga |
| Žmogaus pakeista aplinka | Ganyklų žolė, sodų augalai, dekoratyviniai augalai | Maitinasi ten, kur lengvai pasiekiamas augalinis maistas | Šerti nereikėtų, nes tai keičia natūralų elgesį |
Kaip dauginasi valabiai?
Valabiai, kaip ir kiti sterbliniai, atsiveda labai mažus jauniklius. Po gimimo jauniklis pats nukeliauja iki motinos sterblės, prisitvirtina prie spenio ir ten toliau vystosi. Iš pradžių jis yra visiškai priklausomas nuo motinos pieno, šilumos ir apsaugos.
Sterblėje jauniklis auga kelis mėnesius. Kai tampa stipresnis, pradeda iškišti galvą, vėliau trumpam išlenda į išorę, tyrinėja aplinką ir grįžta atgal. Šis etapas labai svarbus, nes jauniklis pamažu mokosi judėti, reaguoti į aplinką ir maitintis augaliniu maistu.
Paaugęs jauniklis vis daugiau laiko praleidžia už sterblės ribų, tačiau dar kurį laiką gali žįsti ir laikytis arti motinos. Išsigandęs jis gali bandyti grįžti į sterblę, nors didesniam jaunikliui tai tampa vis sunkiau. Motinos ir jauniklio ryšys išlieka svarbus iki savarankiškėjimo.
Kai kurių valabių dauginimasis gali priklausyti nuo aplinkos sąlygų. Jei maisto pakanka ir sąlygos palankios, jauniklių išgyvenimo tikimybė didesnė. Jei vyrauja sausra, trūksta maisto ar daug plėšrūnų, jauniklių išlikimas gali būti sudėtingesnis.
Svarbūs faktai apie valabių gyvenimą
- Valabis nėra kengūros jauniklis – tai mažesnių kengūrinių rūšių bendrinis pavadinimas.
- Valabiai yra sterbliniai, todėl jų jaunikliai ankstyvą vystymosi laiką praleidžia motinos sterblėje.
- Skirtingos rūšys gyvena miškuose, krūmynuose, uolynuose, pelkėtose vietose ar žolynuose.
- Jų mityba daugiausia augalinė: žolės, lapai, ūgliai, krūmai, paparčiai ir kitos augalų dalys.
- Valabiams svarbios slėptuvės, nes daugelis rūšių yra baikščios ir vengia atvirų pavojingų vietų.
Kokios grėsmės kyla valabiams?

Valabių grėsmės priklauso nuo rūšies ir gyvenamosios vietos. Kai kurios rūšys yra gana plačiai paplitusios ir prisitaiko prie žmogaus pakeistos aplinkos, o kitos gyvena ribotose teritorijose ir yra daug jautresnės buveinių nykimui. Ypač pažeidžiami tie valabiai, kurie priklauso nuo uolynų, tankių miškų ar specifinių salų buveinių.
Viena svarbiausių grėsmių yra buveinių praradimas. Kai miškai kertami, krūmynai naikinami, o natūralios teritorijos paverčiamos keliais, gyvenvietėmis ar žemės ūkio plotais, valabiai praranda maistą ir slėptuves. Tanki augalija jiems reikalinga ne tik mitybai, bet ir apsaugai nuo plėšrūnų.
Kita problema – invaziniai plėšrūnai. Lapės, laukinės katės ir palaidi šunys gali medžioti valabių jauniklius arba suaugusius individus, ypač mažesnes rūšis. Uoliniai valabiai gali pasislėpti tarp akmenų, tačiau net ir jiems plėšrūnai kelia didelį pavojų, jei slėptuvių mažėja arba buveinės suskaidomos.
Kelių eismas taip pat pavojingas. Valabiai dažnai juda prieblandoje ar naktį, kai vairuotojai juos pastebi per vėlai. Be to, keliai suskaido buveines ir apsunkina gyvūnų judėjimą tarp maitinimosi, poilsio ir dauginimosi vietų.
Pagrindinės valabių grėsmės
| Grėsmė | Kaip veikia valabius? | Kam pavojingiausia? | Ką galima daryti? |
|---|---|---|---|
| Buveinių nykimas | Mažėja maisto, slėptuvių ir saugių judėjimo vietų | Miškų, uolynų ir riboto paplitimo rūšims | Saugoti natūralias buveines ir ekologinius koridorius |
| Invaziniai plėšrūnai | Katės, lapės ir šunys gali medžioti valabius | Mažesnėms rūšims ir jaunikliams | Kontroliuoti invazinius plėšrūnus ir atsakingai laikyti augintinius |
| Kelių eismas | Gyvūnai žūsta kirsdami kelius, ypač naktį | Prie kelių gyvenančioms populiacijoms | Įrengti įspėjamuosius ženklus, perėjas ir mažinti greitį jautriose vietose |
| Buveinių suskaidymas | Atskiros populiacijos praranda ryšį viena su kita | Retoms ir mažose teritorijose gyvenančioms rūšims | Saugoti jungtis tarp buveinių ir vengti izoliuotų teritorijų |
| Žmogaus trikdymas | Triukšmas, turizmas, šunys ir šėrimas keičia natūralų elgesį | Baikščioms, prie slėptuvių prisirišusioms rūšims | Stebėti gyvūnus iš atstumo ir jų nešerti |
Įdomūs faktai apie valabius
Valabis dažnai vadinamas mažąja kengūra, tačiau toks apibūdinimas nėra visiškai tikslus. Jis padeda įsivaizduoti gyvūno išvaizdą, bet gali suklaidinti, nes valabis nėra jauna kengūra. Tai atskira mažesnių kengūrinių rūšių grupė, turinti savų prisitaikymų ir gyvenimo būdų.
Valabio uodega yra labai svarbi. Ji padeda išlaikyti pusiausvyrą šuoliuojant, stovint, keičiant kryptį ar judant nelygiu paviršiumi. Kai gyvūnas juda lėtai, uodega kartu su priekinėmis galūnėmis gali veikti tarsi atrama, padedanti perkelti kūno svorį.
Valabiai gali būti labai skirtingi. Vieni yra miško gyventojai, kiti puikiai jaučiasi uolynuose, treti mėgsta drėgnesnes vietas. Dėl to skiriasi jų išvaizda ir elgsena. Uoliniai valabiai paprastai yra vikresni ant akmenų, o miško rūšys labiau pasikliauja tankia augalija ir slėptuvėmis.
Kaip ir kiti sterbliniai, valabiai turi ypatingą jauniklių vystymosi būdą. Gimęs jauniklis būna labai mažas, tačiau sugeba pasiekti sterblę. Ten jis prisitvirtina prie spenio ir auga saugioje aplinkoje. Tai vienas ryškiausių sterblinių biologijos bruožų.
Valabių vaidmuo gamtoje

Valabiai yra svarbūs augalėdžiai. Misdami žole, lapais, ūgliais, krūmais ir kitomis augalų dalimis, jie veikia augalijos struktūrą. Ten, kur valabių daug, jie gali turėti įtakos tam, kokie augalai geriau atauga, kurios vietos nugraužtos intensyviau ir kaip keičiasi žolinė danga.
Jie taip pat yra maisto grandinės dalis. Jaunikliai ir mažesni valabiai gali tapti plėšrūnų grobiu, o suaugę individai prisideda prie natūralių ekosistemos procesų kaip žolėdžiai. Tai nėra tik mieli sterbliniai – jie užima aiškią ekologinę nišą.
Kai kuriose vietose valabiai gali tapti konfliktų su žmogumi priežastimi, ypač jei maitinasi ganyklose, soduose ar daržuose. Tačiau tokie konfliktai dažniausiai kyla ten, kur žmogaus veikla keičia natūralias buveines arba lengvai pasiekiamas maistas pritraukia laukinius gyvūnus prie gyvenviečių.
Svarbiausia valabius vertinti kaip laukinius gyvūnus. Jų nereikėtų šerti, liesti ar bandyti prisijaukinti. Net jei gyvūnas atrodo ramus, žmogaus artumas gali jam kelti stresą, o netinkamas maistas pakenkti sveikatai.
Kuo valabiai naudingi gamtai
Palaiko augalijos pusiausvyrą: misdami žole, lapais ir ūgliais, valabiai veikia augalų ataugimą ir buveinių struktūrą.
Yra maisto grandinės dalis: jie svarbūs plėšrūnams ir natūraliems ekosistemos ryšiams.
Rodo buveinių būklę: kai kurių rūšių mažėjimas gali signalizuoti apie buveinių nykimą ar plėšrūnų spaudimą.
Prisideda prie biologinės įvairovės: skirtingos rūšys užima skirtingas ekologines nišas.
Padeda suprasti sterblinių įvairovę: valabiai parodo, kad kengūrinių šeima yra daug platesnė nei vien didžiosios kengūros.
Kas gali pakenkti valabiams
Šėrimas žmogaus maistu: netinkamas maistas gali sutrikdyti virškinimą ir pakeisti natūralų elgesį.
Buveinių naikinimas: praradę krūmus, miškus ar uolų slėptuves, valabiai tampa pažeidžiamesni.
Palaidi šunys: net ir nemedžiojantis šuo gali išgąsdinti, sužeisti ar išvarginti laukinį gyvūną.
Kelių eismas: prieblandoje ir naktį judantys valabiai dažnai tampa sunkiai pastebimi vairuotojams.
Per arti einantys žmonės: nuolatinis trikdymas gali priversti gyvūnus palikti saugias poilsio vietas.
Ką verta prisiminti apie valabius?
Valabis yra mažesnis kengūrinių šeimos sterblinis, bet jis nėra kengūros jauniklis. Tai bendrinis pavadinimas, taikomas įvairioms mažesnėms rūšims, kurios skiriasi dydžiu, buveinėmis, elgsena ir prisitaikymu prie aplinkos.
Valabiai gyvena miškuose, krūmynuose, uolynuose, pelkėtose vietose ir žolynuose. Jie minta augaliniu maistu: žolėmis, lapais, ūgliais, krūmais, paparčiais ir kitomis augalų dalimis. Jų kūnas pritaikytas šuoliavimui, o uodega padeda išlaikyti pusiausvyrą.
Kaip ir kiti sterbliniai, valabiai jauniklius augina sterblėje. Tai vienas įdomiausių jų biologijos bruožų. Šie gyvūnai svarbūs ekosistemoms kaip augalėdžiai, tačiau kai kurioms rūšims grėsmę kelia buveinių nykimas, invaziniai plėšrūnai, kelių eismas ir žmogaus trikdymas.
Dažniausiai užduodami klausimai apie valabius
Kas yra valabis?
Kuo valabis skiriasi nuo kengūros?
Kuo minta valabis?
Kur gyvena valabiai?
Ar valabiai turi sterblę?
