Perėjimas po višta — vienas natūraliausių ir patikimiausių būdų išvesti sveikus, stiprius viščiukus. Nors šiuolaikiniuose ūkiuose dažnai naudojami inkubatoriai, niekas nepakeičia vištos instinkto: ji pati reguliuoja temperatūrą, drėgmę, apsaugo kiaušinius nuo sužalojimų ir nuolat juos apverčia. Šis metodas itin tinka mažiems kiemų ūkiams ar pradedantiesiems, nes reikalauja mažiau įrangos ir leidžia paukščiams elgtis natūraliai.
Tačiau net ir natūralus perėjimas turi savų subtilybių. Ne kiekviena višta yra tinkama perinčiai, o procesas trunka beveik tris savaites — per šį laiką svarbu sudaryti ramias, saugias ir stabilias sąlygas.
Kaip atpažinti, kad višta pasirengusi perėti
Ne kiekviena višta turi stiprų perėjimo instinktą, todėl svarbu atpažinti, kurios dedeklės nusiteikusios išsėdėti kiaušinius iki galo. Perėjimo noras — tai natūralus hormoninis pokytis, kai višta pereina į „motinišką“ būseną ir pasirengia 21 dieną be pertraukos šildyti kiaušinius.
Elgesio pokyčiai
Vienas aiškiausių požymių — pasikeitęs vištos elgesys. Ji tampa sėslesnė, ilgiau būna lizde, dažnai gurgia tyliais „perinčios vištos“ garsais. Palietus ar bandant pajudinti, ji gali putotis, skleisti sparnus, net šiek tiek snapčioti, saugodama lizdą. Tai visiškai normalus instinktas.
Lizdo pasirinkimas
Pasiruošusi perėti višta dažniausiai pati susiranda lizdą, kuris jai atrodo saugus ir ramus. Dažnai jos renkasi nuošalesnes, tamsesnes vietas. Jei kelios vištos nori tą patį lizdą, gali prasidėti peštynės, todėl kartais tenka perkelti perinčią vištą į atskirą saugią vietą.
„Sėdėjimo“ testas
Vienas paprasčiausių būdų įsitikinti, ar višta tikrai peri, — įdėti į lizdą 1–2 netikrus (žymėtus) kiaušinius ir stebėti, ar ji ant jų sėdės visą dieną ir nakvoti liks lizde. Jei ji grįžta nuolat ir išlieka atkakli, tai aiškus ženklas, kad perėti pasirengusi.
Broodiness požymiai (dedeklės instinkto sustiprėjimas)
Perinčios vištos pilvas šiek tiek nuplinka — tai natūralus reiškinys, vadinamas „perėjimo lopu“, kuris padeda geriau perduoti šilumą kiaušiniams. Taip pat pakinta jos kūno temperatūra — ji tampa šiltesnė, nes organizmas pereina į perėjimo režimą.
Kaip paruošti lizdą perinčiai vištai
Tinkamai paruoštas lizdas yra vienas svarbiausių sėkmingo perėjimo etapų. Vištai reikalinga ramybė, saugumas ir stabilus mikroklimatas — tik tokiomis sąlygomis ji gali išlaikyti nuolatinę šilumą ir apsaugoti kiaušinius nuo pažeidimų. Gerai įrengtas lizdas sumažina streso riziką, apsaugo nuo muštynių su kitomis vištomis ir padeda išvengti praradimų.
Vietos parinkimas
Pasiruošusi perėti višta instinktyviai ieško atokesnės vietos. Geriausia parinkti lizdą tylioje, pritemdytoje vištidės dalyje, kur mažiau judėjimo ir triukšmo. Svarbu, kad šalia nebūtų skersvėjų, nes temperatūros svyravimai gali pakenkti embrionams. Jei višta pasirinko ne itin patogią ar nesaugią vietą, ją galima perkelti — tačiau tai reikia daryti labai švelniai, geriausia vakare, kai ji ramesnė.
Saugumas nuo plėšrūnų ir kitų vištų
Lizdas turi būti apsaugotas nuo plėšrūnų ir nuo kitų vištų, kurios gali bandyti dėti į tą patį lizdą. Tai gali sukelti muštynes arba sujaukti kiaušinių tvarką. Geriausia perinčiai vištai skirti atskirą gardelį ar aptvarą, kur ji turės visišką ramybę ir galės jaustis saugi.
Kraiko pasirinkimas
Kraikas turi būti sausas, purus ir šiek tiek formuojamas. Tam tinka šiaudai, pjuvenos arba šiaudų-pjuvenų mišinys. Labai svarbu, kad lizdas būtų pakankamai gilus ir stabilus, kad kiaušiniai nesivoliotų. Per daug kietas kraikas gali sudaužyti kiaušinius, o per purus — nesuteikti tinkamos atramos.
Tinkamas lizdo mikroklimatas
Višta pati palaiko reikiamą šilumą, tačiau lizdo aplinka turi būti tinkama: be drėgmės, be skersvėjų ir su gera ventiliacija. Per drėgnas kraikas gali sukelti bakterijų dauginimąsi, o per sausas — išsausinti kiaušinių membranas. Geriausia aplinkos temperatūra vištidėje — 18–21 °C.
Kaip paruošti lizdą perinčiai vištai
Tinkamai paruoštas lizdas yra vienas svarbiausių sėkmingo perėjimo etapų. Vištai reikalinga ramybė, saugumas ir stabilus mikroklimatas — tik tokiomis sąlygomis ji gali išlaikyti nuolatinę šilumą ir apsaugoti kiaušinius nuo pažeidimų. Gerai įrengtas lizdas sumažina streso riziką, apsaugo nuo muštynių su kitomis vištomis ir padeda išvengti praradimų.
Vietos parinkimas
Pasiruošusi perėti višta instinktyviai ieško atokesnės vietos. Geriausia parinkti lizdą tylioje, pritemdytoje vištidės dalyje, kur mažiau judėjimo ir triukšmo. Svarbu, kad šalia nebūtų skersvėjų, nes temperatūros svyravimai gali pakenkti embrionams. Jei višta pasirinko ne itin patogią ar nesaugią vietą, ją galima perkelti — tačiau tai reikia daryti labai švelniai, geriausia vakare, kai ji ramesnė.
Saugumas nuo plėšrūnų ir kitų vištų
Lizdas turi būti apsaugotas nuo plėšrūnų ir nuo kitų vištų, kurios gali bandyti dėti į tą patį lizdą. Tai gali sukelti muštynes arba sujaukti kiaušinių tvarką. Geriausia perinčiai vištai skirti atskirą gardelį ar aptvarą, kur ji turės visišką ramybę ir galės jaustis saugi.
Kraiko pasirinkimas
Kraikas turi būti sausas, purus ir šiek tiek formuojamas. Tam tinka šiaudai, pjuvenos arba šiaudų-pjuvenų mišinys. Labai svarbu, kad lizdas būtų pakankamai gilus ir stabilus, kad kiaušiniai nesivoliotų. Per daug kietas kraikas gali sudaužyti kiaušinius, o per purus — nesuteikti tinkamos atramos.
Tinkamas lizdo mikroklimatas
Višta pati palaiko reikiamą šilumą, tačiau lizdo aplinka turi būti tinkama: be drėgmės, be skersvėjų ir su gera ventiliacija. Per drėgnas kraikas gali sukelti bakterijų dauginimąsi, o per sausas — išsausinti kiaušinių membranas. Geriausia aplinkos temperatūra vištidėje — 18–21 °C.
Kiaušinių parinkimas ir sudėjimas po višta
Norint užtikrinti sėkmingą perėjimą, svarbu parinkti tinkamus kiaušinius ir teisingai juos sudėti po višta. Nors perinti galima ir paprastus valgomuosius kiaušinius, geriausi rezultatai pasiekiami tada, kai kiaušiniai renkami specialiai perinimui ir tinkamai laikomi iki sudėjimo.
Kiaušinių amžius
Perinimui idealūs kiaušiniai yra ne senesni nei 7 dienos, laikyti kambario temperatūroje ir neplauti. Seni ar peršalę kiaušiniai dažniau būna nevaisingi arba iš jų išsirita silpnesni viščiukai.
Tinkamas kiekis po višta
Vidutinė višta gali patikimai apglėbti 8–12 kiaušinių, priklausomai nuo jos dydžio. Mažesnėms veislėms tinka 6–8, didesnėms — iki 14. Svarbu, kad višta galėtų lengvai pridengti visus kiaušinius vienodu šilumos sluoksniu.
Kada geriausia pradėti
Geriausia sudėti visus kiaušinius vienu metu, kad visi embrionai vystytųsi vienodai. Taip viščiukai išsiris beveik tuo pačiu metu ir sumažės rizika, kad višta paliks lizdą per anksti.
Kaip sudėti, kad višta lengvai padengtų visus
Kiaušinius reikia sudėti į tvarkingą, lengvai išlenktą lizdo duobutę, plačiausia dalimi (buke) į viršų. Višta pati juos sureguliuos, bet teisinga pradinė padėtis padeda išvengti netolygaus šildymo ir apsaugo nuo membranų prilipimo.
Perėjimo procesas: diena po dienos
| Diena | Kas vyksta kiaušinyje | Ko reikia vištai | Ką turi daryti šeimininkas |
|---|---|---|---|
| 1–3 dienos | Prasideda kraujagyslių formavimasis, užsimezga širdis, pradeda vystytis pagrindiniai organai. | Ramybės, stabilios temperatūros ir švaraus, sauso lizdo. | Netriukšmauti, netrukdyti vištai, užtikrinti maistą ir vandenį šalia. |
| 4–7 dienos | Embrionai stiprėja, formuojasi akys, smegenys, sparnų ir kojų pumpurai. | Trumpų pertraukų ėsti ir gerti, be streso. | Patikrinti, ar višta pati keliasi iš lizdo ir grįžta į jį. Nestumdyti lizdo. |
| 8–14 dienos | Greitas augimas: formuojasi plunksnos, kaulai, aiškiai matomi judesiai. | Stabilios šilumos ir visiškos ramybės. | Stebėti, ar višta reguliariai apverčia kiaušinius (ji tai daro instinktyviai). |
| 15–17 dienos | Viščiukas jau beveik pilnai susiformavęs, vyksta intensyvus plunksnų augimas. | Tylios, saugios aplinkos ir švaraus kraiko. | Nepakeisti lizdo vietos, netvarkyti per daug arti vištos. |
| 18–19 dienos | Viščiukai pradeda ruoštis ritimuisi: susisuka į tinkamą pozą, į galą patraukia trynio maišelį. | Be jokio trukdymo — temperatūros pokyčiai šiuo metu labai pavojingi. | Neliesti kiaušinių. Nejudinti lizdo. Pasirūpinti, kad višta neišeitų per ilgai. |
| 20 diena | Girdimi tylūs cyptelėjimai — viščiukai pradeda prapliesti oro kamerą. | Visiškos tylos ir saugumo. | Stebėti per atstumą, nekelti vištai streso, nelieskite kiaušinių. |
| 21 diena | Dauguma viščiukų išsirita. Kai kurie gali vėluoti 12–24 val. | Vandens, šiek tiek lengvo pašaro netoliese ir šilumos, jeigu ji trumpam palieka lizdą. | Leisti viską atlikti vištai. Nešalinti lizdo likučių, kol viščiukai neišdžius ir sustiprės. |
Ką galima daryti namuose ir kada būtina įsikišti perėjimo metu
Ką galima daryti perėjimo metu
Palikti vištą visiškoje ramybėje: kuo mažiau trukdoma, tuo geriau ji reguliuoja šilumą ir drėgmę.
Užtikrinti švarų vandenį ir pašarą šalia lizdo: višta pati trumpai pakils tik 1–2 kartus per dieną.
Apsaugoti lizdą nuo kitų vištų: tai sumažina muštynių, neteisingo kiaušinių sumaišymo ar sutraiškymo riziką.
Laikyti aplinką stabilią: be skersvėjų, be staigių temperatūrų pokyčių, su pakankama ventiliacija.
Stebėti iš tolo: taip galima laiku pastebėti problemas, bet nesukelti streso vištai.
Kada būtina įsikišti arba kreiptis į veterinarą
Jei višta palieka lizdą ilgesniam nei 30 min. laikui: kiaušiniai gali atšalti ir embrionai žūti.
Jei kiaušiniai pradeda skleisti kvapą: tai gali reikšti supuvusį kiaušinį, kurį būtina pašalinti.
Jei višta atrodo silpna, kvėpuoja sunkiai arba nenori ėsti: tai gali būti ligos ar išsekimo požymis.
Jei artėjant ritimosi dienai girdimi garsūs cypimai, bet viščiukai neišsirita: gali reikėti veterinaro konsultacijos.
Jei lizdą puola skruzdės, parazitai ar graužikai: būtina nedelsiant imtis priemonių, nes tai kelia grėsmę ir vištai, ir embrionams.
Dažniausios problemos ir kaip jas spręsti
Nors perinimas po višta dažniausiai vyksta sklandžiai, yra keli dažni iššūkiai, kurie gali paveikti visą perėjimo sėkmę. Viena iš jų — višta pradeda palikti lizdą ilgesniam laikui. Tai gali nutikti dėl streso, kitų vištų trukdymo arba nesaugios lizdo vietos. Jei taip atsitinka, būtina nedelsiant perkelti vištą į ramią, atskirtą vietą, taip pat padėti maistą ir vandenį labai arti lizdo, kad ji nepaliktų kiaušinių ilgiau nei būtina.
Kita labai svarbi problema — netolygus kiaušinių šildymas. Tai dažniausiai nutinka, jei po višta pakišta per daug kiaušinių arba lizdas per plokščias, neleidžiantis jiems susiburti centre. Sprendimas paprastas: sumažinti kiaušinių skaičių iki tokio, kurį višta gali patikimai pridengti, ir pagilinti lizdą, kad kiaušiniai natūraliai laikytųsi vienoje vietoje. Netolygus šildymas yra viena iš pagrindinių tuščių ar uždelsto vystymosi priežasčių.
Kartais višta pati tampa problema — ypač jaunos, pirmą kartą perinčios dedeklės. Jos gali būti pernelyg neramios, spausti kiaušinius arba netyčia juos sutraiškyti. Dažniausiai tai susiję su per kietu kraiku ar per mažu lizdu. Tokiu atveju būtina suformuoti minkštesnį, amortizuojantį kraiką ir užtikrinti, kad lizdas būtų pakankamai platus, bet tuo pačiu ir gilesnis.
Dar vienas iššūkis — nevaisingi arba nekokybiški kiaušiniai. Jei didelė dalis kiaušinių neišsirita, tai gali reikšti, kad kiaušiniai buvo per seni, per šalti, plauti arba netinkamai laikyti iki sudėjimo. Tokiais atvejais šeimininkas turėtų rinktis tik šviežius, neplautus, taisyklingos formos kiaušinius.
Paskutinė ir pavojingiausia problema — viščiukai pradeda ritinėtis, bet procesas sustoja. Tai dažniausiai rodo per mažą drėgmę arba temperatūros svyravimus paskutinėmis dienomis. Tokiais atvejais svarbiausia suteikti visišką ramybę, apsaugoti lizdą nuo skersvėjų ir jokiu būdu nebandyti mechaniškai padėti viščiukui išsiristi, nebent situacija kritinė ir tai daroma su veterinaro patarimu. Daugeliu atvejų žmogaus įsikišimas daugiau pakenkia nei padeda.
Išsirita viščiukai: ką daryti?
Kai viščiukai pradeda ritinėtis, višta natūraliai pereina į apsaugos ir priežiūros režimą. Pirmosios valandos ir dienos yra labai svarbios, todėl šeimininkas turi žinoti, kada įsikišti, o kada geriau leisti viską atlikti pačiai vištai. Tinkamai prižiūrimi jaunikliai pradeda vaikščioti, gerti ir lesioti per kelias valandas po išsiritimo, tačiau perėjimo dieną jiems būtinas stabilumas ir šiluma.
Pirmosios 24 valandos
Išsiritę viščiukai paprastai lieka po višta, kol jų plunksnelės visiškai išdžiūsta. Šis procesas gali užtrukti nuo 6 iki 24 valandų. Višta instinktyviai glaudžia jauniklius prie savęs, suteikdama jiems šilumą, ramybę ir apsaugą. Šiuo laikotarpiu nereikia jų kelti, imti ar perkelti, nebent lizdas pavojingai šlapias ar nešvarus.
Maistas ir vanduo
Per pirmąją dieną viščiukams paprastai nereikia maisto — jie dar turi trynio likučių, kurie aprūpina energija. Po 24 valandų galima dėti smulkaus starterinio pašaro ir labai seklios vandens girdyklos, kad jaunikliai nenuskęstų. Vanduo turi būti švarus, šiltas ir lengvai pasiekiamas, o indelio kraštai pakankamai žemi.
Ar palikti viščiukus su višta, ar perkelti?
Daugeliu atvejų geriausia palikti viščiukus su višta, nes ji juos moko, šildo ir saugo. Tačiau, jei vištidėje daug kitų vištų, gali kilti agresijos rizika. Tokiu atveju geriau perkelti vištą su visu lizdu į atskirą aptvarelį — taip ji bus rami, o jaunikliai saugūs.
Kai kurie šeimininkai jauniklius augina be vištos, bet tai reikalauja atskirų sąlygų: šilumos lempos, nuolatinio stebėjimo ir dažnesnio šėrimo. Jei višta yra gera ir rami, natūralus auginimas visuomet yra saugesnis ir paprastesnis.
Saugumas ir temperatūra
Viščiukai natūraliai šildosi po višta, tačiau aplinka aplink lizdą turi būti saugi, be skersvėjų ir plėšrūnų. Jei jaunikliai auginami kartu su višta, papildomos šilumos lempos nereikia. Jei be vištos — temperatūra turi būti apie 32–34 °C pirmą savaitę, palaipsniui mažinant.
Labai svarbu stebėti jauniklių elgesį — jei jie susigrūda į kampą ar nuolat lenda po višta, vadinasi, jiems per šalta. Jei vaikšto atokiau ir atrodo išglebę, gali būti per karšta. Elgesys yra patikimiausias termometras.
Išvada
Perėjimas po višta yra vienas natūraliausių būdų išvesti sveikus, stiprius viščiukus, o tinkamai sudarius sąlygas šis procesas praktiškai nereikalauja sudėtingos įrangos ar nuolatinio žmogaus įsikišimo. Višta pati atlieka svarbiausią darbą — ji reguliuoja šilumą, drėgmę, apverčia kiaušinius ir saugo lizdą nuo galimų pavojų. Šeimininko užduotis yra užtikrinti aplinkos stabilumą, saugumą ir ramybę, kad perėjimo instinktas galėtų pasireikšti maksimaliai.
Sėkmės raktas — laiku pastebėti, kada višta pasirengusi perėti, paruošti tinkamą lizdą, parinkti kokybiškus kiaušinius ir perėjimo metu netrukdyti natūraliam procesui. Net nedideli trikdžiai, tokie kaip skersvėjai, pašaro trūkumas ar kitų vištų agresija, gali paveikti rezultatą. Tačiau tinkamai prižiūrint vištą, dauguma viščiukų išsirita laiku, o jų išgyvenamumas būna aukštas.
Galiausiai, svarbu atsiminti, kad po išsiritimo darbas nesibaigia — pirmosios 24 valandos yra itin jautrios. Tinkamas maistas, švarus vanduo, ramybė ir šiluma padeda jaunikliams greitai sustiprėti ir pradėti savarankišką gyvenimą. Pasirūpinus pagrindiniais dalykais, perėjimas po višta tampa ne tik sėkmingu, bet ir ypatingai džiuginančiu patyrimu kiekvienam paukštininkui.
Dažniausiai užduodami klausimai
Kiek laiko višta peri kiaušinius?
Kiek kiaušinių galima dėti po viena višta?
Ar perinčią vištą galima liesti?
Ar viščiukus reikia perkelti į šilumos lempą?
Kada viščiukai pradeda valgyti ir gerti?
