Katės ir prietarai: populiariausi mitai ir jų prasmė

Katės nuo seniausių laikų buvo vieni paslaptingiausių žmonių palydovų. Jų tylus žingsnis, budrios akys ir gebėjimas staiga pasirodyti iš niekur ilgą laiką kėlė pagarbą, bet ir baimę. Dėl to aplink šiuos gyvūnus ėmė rastis daugybė prietarų, kurie iki šiol išliko mūsų kultūroje – nuo laimę nešančių iki nelaimės pranašų.

Nors šiandien suprantame, kad daugelis šių įsitikinimų tėra legendos, jie vis dar daro įtaką žmonių požiūriui į kates. Kai kurie netgi lemia, kokias kates pasirenkame auginti ar bijome priglausti. Tad metas pažvelgti į populiariausius mitus apie kates iš arčiau – su pagarba jų istorijai, bet ir su šiuolaikiniu žvilgsniu, paremtu mokslu.

Iš kur kilo prietarai apie kates

Pirmieji prietarai apie kates gimė dar senovės civilizacijose, kai žmonės bandė paaiškinti gamtos reiškinius ir gyvūnų elgesį per dvasinį ar mistinį pasaulėvaizdį.

Katės senovės Egipte – šventos globėjos

Senovės egiptiečiai kates garbino kaip šventus gyvūnus, saugančius namus ir derlių nuo graužikų. Deivė Bastet, vaizduojama moters su katės galva, simbolizavo apsaugą, vaisingumą ir ramybę. Katės žūtis buvo laikoma didžiule nelaime – jų kūnai net būdavo mumifikuojami kaip pagarba dieviškai būtybei.

Viduramžių Europa – nuo paslapties iki baimės

Viduramžiais, ypač tamsiausiais jų laikais, katės neteko šventumo aureolės. Juodos katės imtos sieti su raganomis, nakties dvasiomis ir „piktomis jėgomis“. Dėl šio įsitikinimo daugybė kačių buvo žudomos, o kartu kentėjo ir žmonės, kuriuos apkaltindavo magija.

Rytų kultūros – sėkmės ir harmonijos simbolis

Tuo tarpu Japonijoje katės išliko laimės simboliu iki šiol. „Maneki-neko“ – pakeltą letenėlę turinti katė – laikoma sėkmės ir turtų pritraukimo talismanu. Skandinavų mitologijoje deivė Freja važiuodavo vežimu, kurį traukė dvi katės – moteriškumo ir meilės jėgos simboliai.

Lietuviški prietarai

Lietuvoje taip pat apstu tikėjimų apie kates: juoda katė perbėgusi kelią – nelaimė, balta – sėkmė; jei katė plauna snukutį – sulauksime svečių; jei glaustosi – lauk šilto oro. Dalis šių prietarų tėra iš senolių pastebėjimų, o dalis – senųjų religinių simbolių atgarsiai.

Populiariausi prietarai apie kates ir ką jie iš tiesų reiškia

Katės elgesys kartais atrodo toks keistas, kad žmonės nuo seno ieškojo jam antgamtinių paaiškinimų. Taip gimė dešimtys prietarų, kurie išliko iki šių dienų – kai kurie žaismingi, o kiti sukėlė net realias gyvūnų kančias.
Pažvelkime į garsiausius mitus ir tai, ką apie juos iš tikrųjų sako mokslas.

Juoda katė neša nelaimę

Juoda katė – bene labiausiai mitais apipintas gyvūnas pasaulyje. Viduramžiais Europoje buvo tikima, kad raganos virsta juodomis katėmis, o tokia katė, perbėgusi kelią, pranašauja nelaimę. Šis įsitikinimas kilo iš tamsos baimės ir simbolinio juodos spalvos ryšio su naktimi bei paslaptimi.

Iš tiesų, jokio moksliškai pagrįsto ryšio tarp katės spalvos ir žmogaus sėkmės nėra. Daugiau – juodos katės dažnai pasižymi ramiu charakteriu ir stipresniu imunitetu, nes tamsus pigmentas (melaninas) susijęs su tam tikrais fiziologiniais privalumais.

Katės jaučia dvasių ar energijų buvimą

Šis prietaras kyla iš stebėjimo, kad katės kartais žiūri į tuštumą, reaguoja į garsus, kurių žmogus negirdi, ar staiga pabėga be aiškios priežasties. Senovėje tai aiškinta kaip reagavimas į „nematomas būtybes“.
Tačiau moksliškai viskas paprasčiau: katės girdi iki 64 kHz dažnius (dvigubai daugiau nei žmogus) ir gali užuosti šimtus kartų silpnesnius kvapus. Taigi jos reaguoja į realius, bet mums nepastebimus dirgiklius – vabzdžius, vibracijas ar net buitinės technikos garsus.

Katės išvaro blogą energiją

Šis mitas dažnai siejamas su idėja, kad katės valo namus nuo „neigiamų vibracijų“. Nors nėra įrodymų, kad jos keistų energetinį lauką, jų murkimas (25–150 Hz) iš tiesų daro teigiamą poveikį žmogaus savijautai.
Murkimo dažnis sutampa su žmogaus organizmo natūralaus gijimo ritmu – todėl katės buvimas mažina stresą, kraujospūdį ir net padeda greičiau gyti kaulams. Taigi prietaras turi dalelę tiesos, tik jo paaiškinimas yra biologinis, o ne magiškas.

Katė guli ant sergančio žmogaus vietos

Daugelis kačių šeimininkų pastebi, kad kai serga, jų augintinė dažnai atsigula būtent ant tos vietos, kuri skauda. Iš to kilo įsitikinimas, kad katė „traukia“ skausmą ar ligą.
Tiesą sakant, katės traukia šiluma – o skaudanti kūno vieta dažnai būna karštesnė dėl padidėjusios kraujotakos. Katė paprasčiausiai ieško komforto ir šilumos, tačiau tuo pačiu suteikia žmogui psichologinę ramybę ir artumo jausmą.

Katės pranašauja mirtį

Kai kuriose kultūrose sakoma, kad jei katė ilgai žiūri į žmogų ar neįprastai elgiasi, ji jaučia artėjančią mirtį. Šis mitas tik sustiprino neigiamą požiūrį į kates.
Tačiau veterinarai aiškina, kad katės labai jautriai reaguoja į žmogaus kūno kvapo, elgesio ar energijos pokyčius. Sergant ar silpstant, žmogus išskiria kitokius feromonus, kuriuos katė gali užuosti. Ji nuspėja ne mirtį, o pastebi pokyčius, kuriuos mes patys ignoruojame.

Kaip prietarai paveikė kačių likimus

Nors šiandien daugeliui katės atrodo mieli ir švelnūs šeimos nariai, istorijoje jos ne kartą tapo neteisingų įsitikinimų aukomis. Žmonių baimės, religijos įtaka ir nežinojimas nulėmė, kad šie gyvūnai patyrė smurtą, atstūmimą ir net persekiojimus.

Viduramžių raganų laikai

XIV–XVII amžiuje Europoje kilo vadinamasis „raganų medžioklės“ laikotarpis. Katės, ypač juodos, buvo laikomos raganų palydovėmis ar net pačiomis raganomis, galinčiomis keisti pavidalą. Šis įsitikinimas paskatino tūkstančius gyvūnų žūčių. Kai kuriose vietovėse kačių deginimas net tapo religinio ritualo dalimi.

Paradoksalu, tačiau istorikai mano, kad masinis kačių naikinimas prisidėjo prie maro plitimo – sumažėjus kačių populiacijai, išaugo žiurkių, o kartu ir maro bakterijų pernešėjų skaičius. Taip prietarai tiesiogine prasme kainavo žmonių gyvybes.

Juodos katės diskriminacija šiandien

Net ir XXI amžiuje kai kurie prietarai vis dar gyvi.
Prieglaudos visame pasaulyje pastebi, kad juodas kates žmonės įsivaikina rečiausiai. Tyrimai rodo, kad jos ilgiau laukia naujų namų, nes kai kurie vis dar bijo, jog juoda spalva neša nelaimę arba blogą aurą. Kai kuriose šalyse juodų kačių įvaikinimas net sustabdomas per Helovyną, kad būtų išvengta piktnaudžiavimo ar simbolinio smurto.

Šiuolaikiniai pokyčiai: nuo baimės prie pagarbos

Laimei, šiandien vis daugiau žmonių supranta, kad prietarai tėra kultūriniai šešėliai iš praeities. Socialinės kampanijos, tokios kaip #BlackCatAppreciationDay ar „Adopt a Black Cat“, skatina keisti požiūrį ir primena, kad katės vertos meilės, nepriklausomai nuo kailio spalvos.

Veterinarai taip pat pabrėžia, kad psichologinė žmogaus ir gyvūno sąsaja turi daug didesnę reikšmę nei bet kokie prietarai. Katė jaučia mūsų emocijas, o rūpestis ja gali turėti terapinį poveikį.

Ką verta prisiminti apie prietarus ir ką reikėtų pamiršti

Prietarai apie kates — tai mūsų kultūros paveldas, atspindintis baimes, tikėjimus ir žmogaus santykį su paslaptingu gyvūnu. Tačiau šiandien svarbu atskirti tai, kas turtina mūsų žinias, nuo to, kas skatina nepasitikėjimą ar net žalingus veiksmus prieš gyvūnus.

Išvada

Katės visais laikais buvo mūsų veidrodžiai – jose žmonės matė tai, ko patys nesuprato: paslaptį, intuiciją, nepriklausomybę. Prietarai, užgimę iš baimės ar nežinojimo, ilgainiui tapo legendomis, o šiandien jie tėra priminimas, kaip svarbu atskirti mitą nuo tikrovės.

Katė neša ne nelaimę ir ne sėkmę – ji tiesiog atneša ramybę, šilumą ir gyvybės pulsą į mūsų namus.
O tikroji magija slypi ne jų akyse ar kailio spalvoje, o tame, kaip jos moka priversti mus šypsotis net sunkiausią dieną.

Dažniausiai užduodami klausimai

Kodėl atsirado tiek daug prietarų apie kates?

Dėl jų paslaptingo elgesio, gebėjimo matyti tamsoje ir nepriklausomo būdo žmonės nuo seno siejo kates su antgamtiniais reiškiniais. Tai buvo bandymas paaiškinti tai, ko žmogus nesuprato.

Ar juoda katė iš tiesų neša nelaimę?

Ne. Tai tik senovinis mitas. Juodos katės yra tokios pat švelnios ir meilios kaip kitos, o kai kuriose kultūrose – net sėkmės simbolis.

Kodėl katės kartais žiūri į „tuštumą“?

Katės turi itin jautrią klausą ir regą, todėl dažnai reaguoja į garsus ar judesius, kurių žmogus negirdi ar nepastebi. Tai natūralus instinktas, o ne antgamtinis reiškinys.

Ką daryti, jei šeimoje vis dar tikima, kad katės neša nelaimę?

Geriausia šviesti aplinkinius – paaiškinti, kad tai senovinis mitas, kilęs iš baimės ir nežinojimo. Mokslas ir šiuolaikinė etologija seniai įrodė, jog katės nieko „nepranašauja“ – jos tiesiog gyvena šalia mūsų.

Ar tiesa, kad katės gali padėti nusiraminti?

Taip. Katės murkimas turi raminantį poveikį žmogui – jis mažina streso hormonų lygį ir skatina atsipalaidavimą. Todėl sakoma, kad katės gydo ne magiškai, o emociškai.