Kodėl plinka katės kailis ir ką daryti, kad to išvengti?

Kačių kailis – tai ne tik jų grožio akcentas, bet ir labai svarbus sveikatos rodiklis. Spindintis, švarus, purus kailis dažnai byloja apie gerą mitybą, gerą savijautą ir bendrą organizmo pusiausvyrą. Tačiau ką daryti, jei jūsų augintinė ima netikėtai šertis, o kai kuriose vietose atsiranda plikų plotų?

Plaukų slinkimas, dar vadinamas alopecija, gali būti visiškai normalus reiškinys, susijęs su metų laikų kaita ar natūralia kailio atsinaujinimo ciklu. Tačiau lygiai taip pat tai gali būti ir pirmas signalas apie paslėptas sveikatos problemas – nuo parazitų iki hormoninių sutrikimų ar net elgesio pokyčių.

Šiame straipsnyje išsamiai apžvelgsime, kada katės plaukų slinkimas yra normalus, o kada kelia susirūpinimą, kokios yra dažniausios šios būklės priežastys, kaip jas atpažinti, diagnozuoti bei – svarbiausia – kaip padėti savo augintinei atgauti sveiką kailį. Taip pat pateiksime patarimus, kaip apskritai išvengti šios problemos ateityje.

Kada katės šeriasi normaliai, o kada tai jau plikimas?

Plaukų slinkimas – natūralus procesas visų žinduolių organizme, įskaitant kates. Tačiau svarbiausia yra atskirti, kada tai yra fiziologinis, sveikas kailio atsinaujinimas, o kada – ženklas, kad vyksta kažkas nenormalaus.

Šeimininkai dažnai nerimauja, kai pavasarį ar rudenį ant drabužių ar baldų pradeda kauptis daugiau plaukų. Tačiau normalus šėrimasis – tai vienodas, tolygus plaukų kritimas be odos pažeidimų, niežulio ar akivaizdžių plikimo židinių. Plikimas, kita vertus, dažnai būna lokalizuotas, aiškiai matomas, kartais net su lydinčiais simptomais, tokiais kaip paraudimas, pleiskanojimas ar katės elgesio pokyčiai.

Sezoninis kailio keitimasis

Dauguma kačių natūraliai šeriasi du kartus per metus – pavasarį ir rudenį, kai keičiasi dienos ilgis ir temperatūra. Tai yra įgimtas biologinis mechanizmas, kurio metu katės praranda seną kailį ir užsiaugina naują, pritaikytą artėjančiam sezonui.

Šiuo laikotarpiu slinkimas gali atrodyti intensyvesnis, ypač jei katė ilgaplaukė ar gyvenanti šiltoje patalpoje. Tačiau svarbiausia tai, kad nesusidaro atviri pliki plotai, o kailis, nors ir retesnis, vis tiek išlieka tolygus.

Švelnus šukavimas, maistinių medžiagų papildymas ir švara padeda lengviau išgyventi šį etapą.

Patologinis plaukų slinkimas (alopecija)

Jeigu katės kailis ima slinkti netolygiai, atsiranda plikų zonų ar net žaizdelių, tai gali būti ženklas, kad vyksta procesas, kuris nėra susijęs su sezoniniu pokyčiu. Tokiu atveju kalbame apie alopeciją – tai medicininis terminas, reiškiantis nenormalų, dažnai nuolatinį ar progresuojantį plaukų slinkimą.

Patologinis slinkimas gali pasireikšti:

• Lokaliai – vienoje ar keliose konkrečiose kūno vietose.
• Simetriškai – tai dažnai rodo hormonines ar sistemines problemas.
• Su lydinčiu niežuliu, pleiskanojimu, paraudimu ar net išopėjimu.

Skirtingai nei šėrimasis, alopecija beveik visada reikalauja veterinarinio įvertinimo, nes jos priežastys dažnai slepiasi giliau – imuninėje, endokrininėje ar psichologinėje sistemoje.

Pagrindinės katės plikimo priežastys

Katės plikimas – tai simptomas, o ne atskira liga. Todėl labai svarbu nustatyti, kas tiksliai sukelia plaukų slinkimą, nes nuo to priklauso tiek gydymo metodai, tiek rezultatai. Priežasčių spektras platus: nuo išorinių parazitų iki vidinių organizmo sutrikimų ar net emocinių problemų. Toliau aptarsime keturias dažniausias kategorijas, kurios lemia kačių plikimą.

Parazitai (blusos, erkės, grybeliai)

Tai viena dažniausių plikimo priežasčių, ypač jei katė daug laiko praleidžia lauke arba gyvena su kitais gyvūnais. Blusų įkandimai sukelia intensyvų niežulį, o katė pradeda pernelyg laižyti, kandžioti ar draskyti tas vietas, kurios ją erzina. Rezultatas – lokalizuoti pliki plotai, dažniausiai ties nugara, uodegos šaknimi ar ant klubų.

Grybelinės infekcijos, tokios kaip Microsporum canis (kerpės), taip pat sukelia plikimo židinius – dažnai apvalius, su žvyneliais, paraudimu ir net odos sudirginimu. Tai ypač pavojinga, nes gali būti užkrečiama ir žmonėms.

Erkės, tokios kaip Demodex ar Otodectes (ausų erkės), taip pat gali sukelti vietinius plikimus, niežėjimą, žaizdas ir stiprų odos dirginimą.

Alergijos ir maisto netoleravimas

Katės, kaip ir žmonės, gali būti alergiškos įvairioms medžiagoms – nuo maisto komponentų iki dulkių, valiklių, žiedadulkių ar net savo pačios kraiko. Alerginės reakcijos dažnai pasireiškia ne tik virškinimo, bet ir odos simptomais: niežėjimu, paraudimu, plikimu aplink snukį, ausis, pilvą ar letenas.

Maisto netoleravimas dažniausiai susijęs su baltymais (vištiena, jautiena, žuvis) arba grūdais. Slinkimą šiuo atveju lydi ausų uždegimai, vėmimas, viduriavimas, o alergijos požymiai gali išlikti net ilgą laiką po kontakto su dirgikliu.

Hormoniniai sutrikimai ir vidaus ligos

Kai plikimas pasireiškia simetriškai, be niežulio ar aiškaus odos uždegimo, įtariami endokrininiai sutrikimai. Dažniausios tokios ligos – hipotirozė (skydliaukės veiklos sumažėjimas), Cushingo sindromas (perteklinė kortizolio gamyba) arba cukrinis diabetas.

Šios būklės dažniausiai pasireiškia su lėtu, bet progresuojančiu plikimu, odos suplonėjimu, kailio papilkėjimu ar riebalavimusi. Tokiais atvejais be kraujo tyrimų ar papildomų tyrimų tikrosios priežasties nustatyti praktiškai neįmanoma.

Elgesio problemos (pernelyg intensyvus laižymasis)

Kai katė jaučia lėtinį stresą, nuobodulį arba gyvena nesubalansuotoje aplinkoje (daug gyvūnų, per mažai erdvės, staigūs pokyčiai), ji gali pradėti pernelyg intensyviai laižytis ar kandžioti save. Tokia elgsena vadinama psichogenine alopecija.

Šio tipo plikimas dažnai matomas ant šlaunų, pilvo ar letenų vidinių pusių – ten, kur katė lengviausiai pasiekia. Oda dažnai būna sveika, be paraudimo ar išskyrų, tačiau kailio trūksta dėl mechaninio poveikio. Tai sudėtingas atvejis, reikalaujantis ne tik fizinės, bet ir elgesio korekcijos, o kartais – net raminamųjų priemonių.

Ką reiškia, kai katė plinka konkrečioje kūno vietoje?

Net ir neturint grafinio žemėlapio, lokalizacija, kurioje katė netenka kailio, gali daug pasakyti apie galimą priežastį. Kiekviena kūno vieta susijusi su tam tikrais veiksniais – parazitais, elgesio sutrikimais ar sisteminėmis ligomis. Žemiau pateikiamas aiškus tekstinis „žemėlapis“, padedantis susiorientuoti, kokių problemų ieškoti, priklausomai nuo plikimo vietos.

Uodegos pagrindas ir nugara

Jei katė plinka ties uodegos pagrindu ar nugara, dažniausiai tai susiję su blusomis ar kitais išoriniais parazitais. Ši vieta labai jautri niežuliui – katė kandžioja, laižo, o dėl intensyvaus kasymosi atsiranda plikų plotų. Net jei blusų nematote, jos gali būti – pakanka vienos, kad sukeltų reakciją.

Šlaunys, pilvas, kirkšnys

Tokiose vietose dažnas psichogeninės alopecijos atvejis – katė jas pasiekia lengvai ir laižo per dažnai, dažnai nesant niežuliui ar fizinei odos būklei. Jei kailis atrodo „nuglostytas“, bet oda sveika – tai rodo galimą streso šaltinį arba nuobodulį.

Visgi, pilvo sritis taip pat jautri maisto alergijoms, todėl jei plikimą lydi paraudimas, pleiskanos ar kiti odos pokyčiai – būtina ištirti mitybą.

Kaklas, galva, ausys

Plikimas šiose vietose dažnai susijęs su ausų erkėmis, grybeliu arba alergine reakcija į maistą ar aplinką. Šios sritys katėms sunkiai pasiekiamos – todėl jei jos nuolat trina galvą į baldus ar sienas, o kailis ima slinkti, greičiausiai priežastis yra dirginimas, infekcija arba niežulys.

Nugaros šonai ir pečiai

Šiose zonose dažnai matomas hormoninis plikimas – simetriškas, be niežėjimo, su palaipsniui retėjančiu kailiu. Oda dažnai atrodo lygi, plonesnė nei įprastai, be išskyrų ar žaizdų. Tokiais atvejais būtina atlikti kraujo tyrimus – tai gali būti hipotirozės ar kitų vidinių ligų simptomas.

Apskriti plikimo židiniai bet kurioje kūno vietoje

Jei plikimo plotai yra aiškiai apibrėžti, apvalūs, dažnai pleiskanojantys ar paraudę, tai stipriai rodo grybelinę infekciją (pvz., Microsporum spp.). Tokiais atvejais ne tik katė, bet ir šeimos nariai gali užsikrėsti – reikia skubių veiksmų ir tinkamo gydymo.

Kaip diagnozuojamos plaukų slinkimo priežastys?

Kadangi katės plikimą gali sukelti labai įvairios priežastys – nuo paprasto streso iki sudėtingų endokrininių ligų – diagnozė turi būti tiksli ir pagrįsta veterinariniu vertinimu, o ne spėjimais ar „Google“ paieškomis. Tikslus problemos nustatymas leidžia pasirinkti tinkamiausią gydymo planą ir užkirsti kelią komplikacijoms ar lėtinėms būklėms.

Pirminė apžiūra ir anamnezė

Veterinaras pirmiausia išklausys katės gyvenimo istoriją ir aplinkybes:

• Kada pastebėtas plikimas?
• Ar katė šeriasi simetriškai, lokaliai ar netolygiai?
• Ar ji kontaktuoja su kitais gyvūnais?
• Ar buvo pakeistas maistas, aplinka, buitinės priemonės?

Ši informacija svarbi ne mažiau nei fizinė apžiūra – ji leidžia nukreipti tyrimų eigą tinkama linkme.

Fizinis ištyrimas ir kailio analizė

Veterinaras įvertins plaukų išsidėstymą, jų būklę, odos išvaizdą, patikrins, ar yra šašų, paraudimo, pleiskanojimo ar parazitų pėdsakų. Dažnai atliekamas vadinamasis traukimo testas, kurio metu tiriama, kaip lengvai iškrenta plaukai, ir kokie jų šaknų būklės požymiai.

Jei įtariami parazitai ar grybeliai, gali būti naudojamas UV šviesos Wood lempa, kuri padeda identifikuoti tam tikrus grybelius, arba imami odos nuograndų mėginiai mikroskopiniam tyrimui.

Laboratoriniai tyrimai

Jeigu plikimo priežastis nėra akivaizdi, reikalingi kraujo tyrimai:

• Skydliaukės hormonų tyrimas (T4) – dažniausiai naudojamas ieškant hipotirozės.
• Kortizolio kiekio tyrimai – įtariant Cushingo sindromą.
• Bendras kraujo tyrimas ir biocheminė analizė – leidžia įvertinti bendrą organizmo būklę, kepenų, inkstų funkciją.
• Alergijų testai – jei įtariamas kontaktinis ar maisto netoleravimas.

Kai kuriais atvejais gali būti atliekama ir eliminacinė dieta, kurios metu 8–12 savaičių katė šeriama tik vienu baltymu ir angliavandeniu, kad būtų nustatyta ar slinkimą sukelia maistas.

Elgesio vertinimas

Jei visos fizinės priežastys atmestos, gali būti sprendžiama dėl psichogeninės alopecijos. Veterinaras arba veterinarinės elgsenos specialistas vertins:

• Ar katė laižo tik tuomet, kai yra viena?
• Ar plikimo vietos pasiekiamos tik liežuviu?
• Ar yra kitų streso požymių: mažas aktyvumas, pasislėpimas, agresyvumas?

Tokiu atveju gydymas nukreipiamas į streso mažinimą, aplinkos keitimą, interaktyvius žaidimus arba net raminamųjų vaistų naudojimą.

Gydymo ir profilaktikos galimybės

Kai nustatyta, kodėl katė netenka kailio, gydymas turi būti nukreiptas į pagrindinę priežastį, o ne tik į simptomų maskavimą. Nėra vieno stebuklingo tepalo ar tabletės, tinkančios visais atvejais – tai, kas padės nuo parazitų, bus visiškai neveiksminga esant hormoniniam plikimui ar streso sukeltiems elgesio sutrikimams.

Gydymas priklausomai nuo priežasties

Jei kaltininkai – išoriniai parazitai, gydymas bus paremtas antiparazitinėmis priemonėmis: lašiukais ant keteros, specialiais šampūnais ar tabletėmis. Dažnai būtina gydyti ir visus kitus gyvūnus namuose bei atlikti kruopštų aplinkos dezinfekavimą – ypač jei tai blusos ar grybeliai.

Esant grybelinei infekcijai, taikomi tiek vietiniai (tepalai, losjonai), tiek sisteminiai (vaistai per burną) priešgrybeliniai vaistai. Gydymas ilgas – trunka nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių, priklausomai nuo infekcijos išplitimo.

Maisto netoleravimo atvejais svarbiausias žingsnis – eliminacinė dieta ir naujo, hipoalerginio raciono parinkimas. Šis procesas reikalauja kantrybės: pirmieji pagerėjimo požymiai gali pasirodyti tik po kelių savaičių.

Jei diagnozuoti hormoniniai ar vidaus organų sutrikimai, būtinas medikamentinis gydymas: skydliaukės hormonų papildai, vaistai nuo antinksčių veiklos sutrikimų ar insulinas. Tokiais atvejais katė paprastai prižiūrima nuolat, o gydymas trunka visą gyvenimą.

Kai problema – psichogeninė, svarbiausia ne bausti katę už laižymą, o suprasti, kas kelia stresą: naujas gyvūnas, persikraustymas, triukšmas, vienatvė. Reikalinga aplinkos praturtinimo strategija (žaislai, slėptuvės, judėjimo vertikalė), kantrybė ir kai kuriais atvejais – raminamieji arba feromonų difuzoriai.

Prevenciniai patarimai kasdienai

Kad katės kailis išliktų sveikas, tankus ir blizgus, prevencija turi būti kasdienės priežiūros dalis.

Svarbiausia – subalansuota mityba, praturtinta omega-3 riebalų rūgštimis, taurinu ir biotinu. Šios medžiagos stiprina tiek plaukų folikulus, tiek odą, mažina uždegiminius procesus ir užtikrina kailio atsparumą aplinkos veiksniams.

Reguliari kailio priežiūra – šukavimas ne tik padeda iššukuoti senus plaukus, bet ir pagerina kraujotaką, leidžia greičiau pastebėti pirmuosius plikimo židinius. Ypač tai aktualu ilgaplaukėms katėms, kurios dažniau kenčia nuo sąvėlų ir odos problemų.

Venkite streso ir saugokite katę nuo drastiškų aplinkos pokyčių. Katės labai jautriai reaguoja į triukšmą, lankytojus, gyvūnų kaitą. Kuo stabilesnė aplinka – tuo geresnė ne tik jų psichologinė būsena, bet ir kailio būklė.

Taip pat svarbu laiku skiepyti ir dehelmintizuoti katę, nes imuninės sistemos sutrikimai padidina infekcijų tikimybę, o tai tiesiogiai atsiliepia kailio sveikatai.

Lentelė – Kačių plikimo priežastys, simptomai ir ką daryti

Ši lentelė pateikia aiškų ir greitą būdą suprasti, kas gali slypėti už katės plikimo. Ji susistemina pagrindines priežastis, dažniausius simptomus, ką galima padaryti namuose ir kada būtina kreiptis į veterinarą.

Priežastis	Simptomai	Namų priemonės	Kada kreiptis į veterinarą?
Parazitai (blusos, erkės, grybeliai)	Pliki plotai, intensyvus kasymasis, šašai, pleiskanos	Trumpalaikė higiena, aplinkos valymas, bet reikia gydymo	Visada – būtinas tikslus parazito nustatymas ir gydymas
Maisto ar aplinkos alergija	Niežulys, paraudimas, kailio retėjimas pilve ar aplink ausis	Galima pradėti eliminacinę dietą, bet tik su veterinaro žinia	Jei simptomai trunka ilgiau nei savaitę
Hormoniniai sutrikimai	Simetriškas plikimas be niežulio, plona oda, letargija	Namų priemonės neefektyvios – būtina medicininė diagnozė	Skubiai – reikalingi kraujo tyrimai
Stresas, elgesio problemos	Laižymo žymės ant pilvo, šlaunų, netolygus kailis	Aplinkos praturtinimas, žaislai, slėptuvės, rutina	Jei nėra fizinės priežasties, bet plikimas tęsiasi
Grybelinės infekcijos	Apvalūs, paraudę pliki židiniai su pleiskanomis	Reikia izoliuoti katę, tačiau gydymas visada veterinarinis	Nedelsiant – liga gali būti užkrečiama žmonėms

Ką svarbu žinoti ilgaplaukėms ir veislinėms katėms?

Nors bet kurios katės gali patirti kailio slinkimą, ilgaplaukės ir veislinės katės dažnai yra jautresnės įvairiems aplinkos ir vidiniams veiksniams, dėl kurių pradeda plikti. Tai lemia ne tik jų genetika, bet ir specifiniai priežiūros poreikiai.

Ilgaplaukėms katėms, tokioms kaip meino meškėnai, persai ar norvegų miškinės, plaukų danga natūraliai tankesnė, ilgesnė, todėl jos linkusios į susivėlusių sąvėlų formavimąsi, kurios dažnai uždengia odos ligas ar sukelia vietinį plikimą dėl nuolatinio tempimo. Šios sąvėlos gali spausti odą, dirginti ją, trukdyti kvėpuoti odai ir sukelti uždegimą.

Kai kurioms veislėms, pavyzdžiui, sfinksams ar devon reksams, būdinga paveldima alopecija, kai tam tikrose kūno vietose plaukai iškrenta savaime ir niekada neatauga. Tai nėra liga, tačiau kartais savininkai gali ją supainioti su patologiniu plikimu.

Taip pat veislinės katės dažniau kenčia nuo autoimuninių ir endokrininių sutrikimų, kurie gali pasireikšti per kailio slinkimą. Pavyzdžiui, persai linkę į odos seborėją ir grybelines infekcijas, o britų trumpaplaukės – į dermatofitozę.

Todėl šių veislių katėms labai svarbu:

• Naudoti specialiai jų tipui pritaikytą šepetį.
• Prižiūrėti mitybą – dažnai reikia papildų kailiui stiprinti.
• Reguliariai lankytis pas veterinarą – net jei nėra akivaizdžių problemų.

Jautresnėms veislėms profilaktika – ne pasirinkimas, o būtinybė.

5 svarbiausi dalykai, padedantys išvengti katės plikimo

Norint išlaikyti katės kailį sveiką ir sumažinti plikimo riziką, svarbu ne tik gydyti, bet ir užkirsti kelią pažeidimams dar jiems neprasidėjus. Štai penki pagrindiniai veiksniai, kuriuos verta įtraukti į kasdienę katės priežiūrą – tai tarsi „prevencinės priežiūros kortelės“, kurias galite turėti mintyse ar net pasikabinti ant šaldytuvo.

1. Subalansuota, aukštos kokybės mityba

Kailio būklė tiesiogiai priklauso nuo to, ką katė valgo. Rinkitės pašarus, kuriuose gausu omega-3 ir omega-6 riebalų rūgščių, taurino, biotino ir vitamino A. Jei reikia, pasitarkite su veterinaru dėl papildomų maisto papildų, ypač jei katė ilgaplaukė ar vyresnio amžiaus.

2. Reguliari kailio priežiūra ir šukavimas

Net ir trumpaplaukėms katėms būtina reguliariai pašalinti negyvus plaukus ir dulkes. Tai padeda išvengti sąvėlų, uždegimų ir paskatina kraujotaką po oda, kas stiprina plaukų folikulus. Šukavimas – ne tik higiena, bet ir būdas sustiprinti ryšį su augintine.

3. Aplinkos švara ir streso mažinimas

Katės jautriai reaguoja į netvarką, triukšmą ar pokyčius. Užtikrinkite ramią, stabilią aplinką be staigių pokyčių. Skirkite augintinei atskirą poilsio zoną, naudokite interaktyvius žaislus, leiskite stebėti aplinką pro langą – visa tai mažina stresą ir sumažina elgesio sutrikimų riziką.

4. Reguliarūs profilaktiniai vizitai pas veterinarą

Daugelis vidinių ligų, kurios sukelia plikimą, vystosi lėtai ir be akivaizdžių simptomų. Reguliari profilaktika – tai galimybė užkirsti kelią, o ne tik gydyti. Bent kartą per metus verta atlikti kraujo tyrimus, patikrinti odos ir kailio būklę.

5. Parazitų kontrolė visus metus

Nors daugelis galvoja, kad blusos – tik vasaros problema, jos veikia ištisus metus. Naudokite prevencines priemones, kurios apsaugo nuo blusų, erkių, kirmėlių ir net grybelinių infekcijų. Apsauga svarbi ne tik katei, bet ir visai jūsų namų aplinkai.

Kailio būklė – katės sveikatos veidrodis

Kailis – tai ne tik estetikos dalis, bet ir viena jautriausių kačių sveikatos indikatorių. Dažnai pirmieji organizmo sutrikimai pasimato būtent per odą ir kailį, dar prieš pasireiškiant kitų sistemų simptomams. Dėl to sveikas kailis reiškia sveiką katę, o bet kokie jo pokyčiai turėtų būti signalas, kad reikia įsiklausyti.

Blizgus, elastingas, tankus kailis rodo, kad katės mityba yra visavertė, imuninė sistema veikia normaliai, o aplinka – saugi ir nestresinė. Tuo tarpu sausas, šiurkštus, retėjantis ar per daug slenkantis kailis – dažnai pirmas požymis, kad organizme kažkas ne taip. Tai gali būti tiek alergijos, tiek parazitai, tiek vidaus organų sutrikimai ar net paslėptas lėtinis stresas.

Veterinarai dažnai sako: „Žvilgtelėk į kailį – jis pasakys daugiau nei kraujo tyrimas.“ Ir tai ne tik metafora. Odos ir plaukų būklė reaguoja į hormonus, vitaminų trūkumą, uždegiminius procesus, stresą, lėtines ligas – visa tai pasimato anksčiau nei diagnozės.

Todėl nuosekli kailio stebėsena turėtų būti kiekvieno šeimininko įprotis. Ne tik dėl išvaizdos, bet ir dėl augintinio gerovės. Jeigu katės kailis keičiasi – suskambėjo pavojaus varpelis. Ir kuo anksčiau jis išgirstamas, tuo paprasčiau ir pigiau bus sugrąžinti sveikatą.

Ką sako krintantis kailis? Laikas reaguoti

Katės gali šeriasi – tai natūralu. Tačiau kai šėrimasis tampa nelygus, atsiranda pliki plotai ar prasideda niežėjimas, tai jau ne kosmetinis klausimas, o aiškus organizmo signalas. Plikimas gali būti susijęs su išoriniais dirgikliais, parazitais, vidinėmis ligomis ar net psichologiniu diskomfortu. Vienintelis būdas išvengti rimtų pasekmių – laiku pastebėti ir imtis veiksmų.

Jeigu plikimas yra lokalus, stiprus ar kartojasi – tai ne „išsigulėjimas“ ar „savaime praeis“. Reikia įvertinti, ar katė neserga, ar ji nepatiria streso, ar jos mityba pilnavertė. Tinkamas šukavimas, saugi aplinka, kokybiškas maistas ir dėmesingas šeimininko žvilgsnis – tai pagrindinės priemonės, padedančios išlaikyti kailį ne tik gražų, bet ir sveiką.

Svarbiausia – nebijoti pasikonsultuoti su veterinaru. Dažnai viena greita apžiūra ar paprastas tyrimas leidžia išspręsti problemą vos per kelias savaites, užuot kentus mėnesiais. O jūsų katė to tikrai verta.

Dažniausiai užduodami klausimai apie kačių plikimą