Varlės yra vieni įdomiausių varliagyvių, nes jų gyvenimas vyksta tarsi dviejuose pasauliuose. Vieną gyvenimo dalį jos praleidžia vandenyje kaip buožgalviai, o vėliau tampa sausumos gyventojomis, medžiojančiomis vabzdžius ir kitus smulkius gyvūnus.
Būtent todėl varlių mityba yra ypatinga: ji keičiasi kartu su jų kūnu, augimu ir gyvenimo būdu. Tai nėra gyvūnas, kuris visą gyvenimą valgo tą patį. Buožgalvis dažniausiai minta augaline medžiaga, o suaugusi varlė tampa plėšrūne, gaudančia gyvą grobį.
Veterinariniu ir ekologiniu požiūriu varlės yra labai svarbios:
- jos padeda kontroliuoti vabzdžių populiacijas,
- yra maisto grandinės dalis daugeliui paukščių ir žinduolių,
- jų buvimas rodo, kad aplinka yra švari ir sveika.
Varlės gyvenimo ciklas ir mitybos pokyčiai
Varlės yra vieni įdomiausių gyvūnų tuo, kad jų mityba keičiasi visiškai kartu su kūno transformacija. Tai nėra tiesiog „maža varlė, kuri užauga“ – varlė pereina kelis gyvenimo etapus, kuriuose jos virškinimo sistema, burnos struktūra ir net gyvenamoji aplinka tampa visiškai kitokia.
Buožgalvis vandenyje dažniausiai minta augaline ar organine medžiaga, o suaugusi varlė tampa plėšrūne, gaudančia gyvus vabzdžius. Šis perėjimas yra viena įspūdingiausių metamorfozių gamtoje.
Kaip keičiasi varlių mityba skirtingais gyvenimo etapais
| Gyvenimo etapas | Kur gyvena? | Ką valgo? | Kodėl mityba tokia? |
|---|---|---|---|
| Ikrai | Vandenyje, prikibę prie augalų | Nesimaitina (naudoja trynio atsargas) | Embrionas vystosi iš vidinių maisto atsargų |
| Buožgalvis (ankstyvas) | Vandenyje | Dumbliai, augalinė masė, mikroorganizmai | Virškinimo sistema pritaikyta augalinei mitybai |
| Buožgalvis (vėlyvas) | Vandenyje | Augalai + smulkūs bestuburiai | Prasideda perėjimas prie baltymingesnio maisto |
| Jauna varlytė | Pakrantė, drėgna sausuma | Smulkūs vabzdžiai, uodai, muselės | Po metamorfozės tampa plėšrūne |
| Suaugusi varlė | Sausuma, pievos, miškai, pakrantės | Vabzdžiai, vorai, sliekai, kartais smulkūs gyvūnai | Aktyvus medžiotojas, palaiko vabzdžių balansą |
Kaip matome, varlės mityba yra tiesiogiai susijusi su jos gyvenimo būdu. Buožgalvis labiau primena mažą vandens „žolėdį“, o suaugusi varlė tampa tikru vabzdžių medžiotoju.
Ką valgo buožgalviai: pirmasis etapas vandenyje (įdomesnė versija)
Buožgalvis yra tarsi varlės „vaikystė vandenyje“. Jis dar neturi kojų, nešokinėja ir tikrai negaudo musių. Tai mažas vandens gyventojas, kuris gyvena visiškai kitokiu ritmu nei suaugusi varlė.
Pirmasis maistas: gyvenimas iš gamtos atsargų
Kai buožgalviai išsirita iš ikrų, pirmosiomis dienomis jie dar neskuba ieškoti maisto. Jų organizmas turi vidinių atsargų, kurios leidžia ramiai pradėti gyvenimą.
Tačiau netrukus prasideda tikrasis „vandens meniu“.
Ką buožgalvis randa savo aplinkoje?
Buožgalvis nėra plėšrūnas. Jis maitinasi tuo, kas natūraliai yra aplink jį vandenyje: dumbliais ant augalų, smulkiomis organinėmis dalelėmis, mikroorganizmais, kurie sudaro tarsi nematomą vandens pasaulio pagrindą.
Galima sakyti, kad buožgalvis šiame etape veikia kaip mažas telkinio „valytojas“ – jis padeda palaikyti vandens balansą.
Kodėl jis dar neėda vabzdžių kaip varlė?
Tai labai svarbus biologinis momentas. Buožgalvio virškinimo sistema yra pritaikyta augalinei mitybai: jo žarnynas ilgas, skirtas skaidyti augalinę masę. Todėl ankstyvame etape jis tiesiog negali maitintis taip, kaip suaugusi varlė.
Tai tarsi skirtumas tarp kūdikio ir suaugusio žmogaus mitybos – organizmas dar tik mokosi.
Kai buožgalvis auga, keičiasi ir jo apetitas
Vėlesnėse stadijose, kai pradeda formuotis kojytės ir kūnas ruošiasi metamorfozei, racione atsiranda daugiau baltymų. Buožgalvis gali pradėti ėsti ir smulkius vandens bestuburius ar vabzdžių lervas.
Tai pereinamasis etapas į tikrą varlės gyvenimą.
Svarbu: dažniausia žmonių klaida radus buožgalvių
- Buožgalvių nereikia „gelbėti“ iš gamtos – natūralioje baloje jie turi tinkamiausią maistą.
- Duona ar sausainiai jiems gali būti pavojingi ir sukelti žūtį.
- Vanduo iš čiaupo su chloru buožgalviams yra labai kenksmingas.
- Didžiausias pavojus jiems kyla ne iš bado, o iš netinkamų žmogaus bandymų šerti.
Buožgalvio etapas yra tylus pasiruošimas didžiausiam gamtos stebuklui. Jis auga vandenyje, maitindamasis paprastais telkinio resursais, kol vieną dieną iš mažo „vandens vaiko“ gimsta varlė – tikras vabzdžių medžiotojas sausumoje.
Jaunos varlytės mityba po metamorfozės
Metamorfozė yra vienas didžiausių stebuklų gyvūnų pasaulyje. Dar vakar buožgalvis plaukiojo vandenyje, turėjo uodegą ir maitinosi dumbliais, o šiandien iš vandens išropoja mažytė varlytė su kojytėmis, pasiruošusi gyvenimui sausumoje.
Ir kartu su šiuo virsmu pasikeičia svarbiausias dalykas – mityba.
Jauna varlytė nebeėda augalinės masės. Vos tik ji tampa sausumos gyventoja, jos organizmas persitvarko į plėšrūno režimą. Tai reiškia, kad ji pradeda medžioti gyvą grobį.
Pirmasis „sausumos meniu“
Jaunos varlytės yra labai mažos, todėl jos negali gaudyti didelių vabzdžių. Pirmasis jų maistas dažniausiai būna smulkūs, lengvai pagaunami gyviai:
uodai, muselės, mažos kandys, smulkūs voriukai ar kiti miniatiūriniai bestuburiai.
Šis etapas yra labai svarbus, nes jauna varlė auga greitai ir jai reikia daug baltymų, kad sustiprėtų raumenys, kaulai ir visa nauja kūno struktūra.
Kodėl jaunos varlytės tokios pažeidžiamos?
Po metamorfozės varlytės yra itin jautrios. Jos dar neturi stiprios odos apsaugos, greitai išdžiūsta ir lengvai tampa plėšrūnų grobiu. Todėl jos dažniausiai laikosi drėgnose vietose – pakrantėse, žolėje, samanose.
Gamtoje tai pats pavojingiausias varlės gyvenimo etapas: išgyvena tik nedidelė dalis jauniklių.
Svarbūs patarimai: ką žinoti pamačius mažą varlytę po lietaus
- Mažos varlytės dažniausiai pasirodo vasaros pabaigoje, kai baigia metamorfozę.
- Jos minta tik gyvu grobiu, todėl jų negalima šerti „žmogišku maistu“.
- Nereikėtų jų imti į rankas – oda labai jautri, o žmogaus oda gali perduoti chemikalus.
- Jei varlytė atsidūrė pavojingoje vietoje (pvz., ant kelio), geriausia ją švelniai perkelti į žolę netoliese.
- Jaunos varlės yra svarbi vabzdžių kontrolės dalis – jos pradeda „dirbti“ gamtai nuo pirmų dienų.
Jauna varlytė po metamorfozės yra tarsi mažas gamtos stebuklas: ji palieka vandenį ir per kelias dienas tampa tikru vabzdžių medžiotoju. Nors ji dar traputė, būtent nuo šio etapo prasideda varlės gyvenimas sausumoje.
Suaugusių varlių mityba gamtoje (sutvarkyta versija)
Kai varlė visiškai užauga, jos mityba tampa aiški: tai aktyvus plėšrūnas, kuris gaudo tik gyvą grobį. Suaugusi varlė nebėra dumbliais mintantis buožgalvis – ji tampa tikru vabzdžių medžiotoju, tyliai dirbančiu savo darbą pievose, miško pakraščiuose ir vandens telkinių aplinkoje.
Varlės dažniausiai medžioja vakarais ir naktį, kai oras tampa drėgnesnis, o vabzdžių aktyvumas išauga. Dieną jos slepiasi žolėje, po lapais ar pakrantės augmenijoje, o sutemus prasideda jų „medžioklės valandos“.
Ką valgo suaugusios varlės?
Suaugusios varlės minta įvairiais smulkiais gyvūnais, kuriuos gali sugauti staigiu šuoliu. Dažniausiai jų grobis yra vabzdžiai – uodai, musės, žiogai ar kandys, taip pat vorai, sliekai, sraigės. Kartais, jei maisto trūksta, varlės gali suėsti ir kitus smulkius vandens ar sausumos gyvūnus.
Svarbiausia taisyklė paprasta: varlė valgo tik tai, kas juda, nes jos medžioklės instinktas suveikia būtent nuo judesio.
Kaip varlė medžioja?
Varlės medžioklės strategija primena kantrų tykojimą. Ji dažniausiai ilgai nejudėdama stebi aplinką, o pastebėjusi grobį staiga šoka ir pagauna jį lipniu liežuviu. Visa tai trunka vos sekundės dalį.
Tai viena iš priežasčių, kodėl varlės tokios svarbios ekosistemai: jos natūraliai reguliuoja vabzdžių populiacijas ir padeda mažinti uodų gausą.
Svarbu žinoti: kodėl varlės yra gamtos „uodų kontrolierės“
- Viena suaugusi varlė per sezoną gali suėsti šimtus ar net tūkstančius vabzdžių.
- Jos padeda palaikyti natūralų balansą be cheminių priemonių.
- Varlės ypač naudingos šalia vandens telkinių, kur uodų populiacija didžiausia.
- Jų nykimas dažnai reiškia, kad aplinka tapo užteršta arba per sausa.
Suaugusi varlė yra tarsi tylus naktinis sodo ir pievos sargas. Nors ji dažnai nepastebima, jos vaidmuo gamtoje milžiniškas – nuo vabzdžių kontrolės iki ekosistemos sveikatos rodymo.
Ką galima (ir ko negalima) daryti radus varlę ar buožgalvių
Žmonės dažnai randa varles savo sode, kieme ar prie vandens telkinio, o kartais pastebi ir buožgalvių balose. Pirmoji reakcija dažnai būna noras „padėti“: perkelti, pamaitinti ar net parsinešti namo.
Tačiau veterinariniu ir gamtosauginiu požiūriu svarbu suprasti vieną dalyką: varlės yra laukiniai gyvūnai, labai jautrūs stresui, žmogaus prisilietimui ir aplinkos pokyčiams. Daugeliu atvejų geriausia pagalba – netrukdyti ir leisti gamtai veikti pačiai.
Ką galima daryti namuose ar gamtoje
Stebėkite varles iš tolo: tai geriausias būdas pažinti gamtą jų netrikdant.
Jei varlė atsidūrė ant kelio: galima švelniai perkelti ją į artimiausią žolę ta pačia kryptimi, kur ji judėjo.
Saugokite mažas balas ir šlapynes: jos yra buožgalvių vystymosi vieta.
Venkite pesticidų ir chemikalų: varlės sugeria medžiagas per odą, todėl tarša joms itin pavojinga.
Leiskite varlėms atlikti savo darbą: jos natūraliai mažina uodų ir vabzdžių populiacijas.
Kada būtina kreiptis į specialistus
Jei randate sužeistą varlę: reikėtų susisiekti su laukinių gyvūnų globėjais ar veterinarais.
Jei pastebite masinį buožgalvių ar varlių žuvimą: tai gali rodyti vandens taršą ar infekciją.
Jei buožgalviai palikti džiūstančioje baloje: galima informuoti gamtosaugos specialistus dėl galimų priemonių.
Jei kas nors gaudo varles laikymui namuose: tai netinkama ir gali būti draudžiama veikla.
Jei varlės dingsta iš anksčiau gausios vietos: tai signalas apie buveinės pokyčius, kuriuos verta tirti.
Svarbiausia žinutė paprasta: varlės geriausiai gyvena ten, kur ir priklauso – gamtoje. Stebėdami jas atsakingai, mes prisidedame prie jų išlikimo ir sveikos aplinkos.
Įdomūs faktai apie varlių mitybą
Varlių mityba yra ne tik praktiškas klausimas, bet ir viena įdomiausių jų biologijos dalių. Šie gyvūnai per gyvenimą pereina tokį didelį mitybos virsmą, kad gamtininkai varles dažnai pateikia kaip vieną geriausių metamorfozės pavyzdžių visame gyvūnų pasaulyje.
Vienas įdomiausių faktų – buožgalvis ir suaugusi varlė iš esmės yra tarsi du skirtingi gyvūnai. Buožgalvis dažniausiai minta augaline medžiaga, o suaugusi varlė tampa plėšrūne. Tai reiškia, kad jų virškinimo sistema persitvarko iš esmės: žarnynas sutrumpėja, pasikeičia mitybos fermentai ir visas organizmas prisitaiko prie baltymingo grobio.
Dar vienas įdomus dalykas – varlės medžioja tik tai, kas juda. Jei vabzdys nekruta, varlė dažnai jo net nepastebi. Tai instinktas, leidžiantis jai tiksliai atskirti gyvą grobį nuo aplinkos detalių.
Varlės taip pat gali suėsti labai daug vabzdžių per trumpą laiką. Viena suaugusi varlė per vasaros sezoną gali sunaikinti šimtus ar net tūkstančius uodų, musių ir kitų vabzdžių. Todėl jos yra natūralios gamtos „apsaugos darbuotojos“, palaikančios balansą be jokių cheminių priemonių.
Įdomu ir tai, kad kai kurios didesnės varlės gali suėsti net mažus gyvūnus, pavyzdžiui, pelėnus ar mažus driežus. Tai nėra kasdienis reiškinys, bet parodo, kad varlės yra tikri plėšrūnai, o ne tik „nekalti vabzdžių valgytojai“.
Galiausiai verta prisiminti, kad varlės yra labai svarbus ekosistemos rodiklis. Jei varlių mažėja, dažnai tai reiškia, kad aplinka užteršta arba nyksta vabzdžiai, kurie sudaro jų mitybos pagrindą. Todėl varlių mityba tiesiogiai susijusi su gamtos sveikata.
Varlės yra mažos, tyliai gyvenančios, bet jų vaidmuo gamtoje milžiniškas – nuo buožgalvio, valančio vandenį, iki suaugusios varlės, saugančios pievas nuo vabzdžių pertekliaus.
Dažniausiai užduodami klausimai apie varlių mitybą
Ar buožgalviai valgo tą patį kaip suaugusios varlės?
Ar galima šerti buožgalvius namuose?
Ką dažniausiai valgo suaugusios varlės?
Ar varlės padeda mažinti uodų kiekį?
Kodėl varlės valgo tik judantį grobį?
