Vapsvos – tai plėviasparnių (Hymenoptera) būriui priklausantys vabzdžiai, glaudžiai susiję su bitėmis ir skruzdėlėmis. Lietuvoje dažniausiai sutinkamos socialinės vapsvos (Vespula gentis) ir širšės (Vespa crabro), tačiau egzistuoja ir daug vienetinių rūšių.
Skirtingai nei bitės, vapsvos paprastai turi lygesnį, mažiau plaukuotą kūną ir siauresnį „liemenį“. Šis anatominis ypatumas leidžia joms būti judresnėms ir efektyvesnėms medžiotojoms.
Vapsvų sandara ir elgsena yra glaudžiai susijusios. Jų kūno struktūra pritaikyta aktyviam skraidymui, grobio medžiojimui, lizdų statymui ir kolonijos apsaugai. Suprasdami šiuos biologinius ypatumus, galime geriau įvertinti jų vaidmenį ekosistemoje ir sumažinti nepagrįstą baimę.
Vapsvos kūno sandara
Vapsvos kūnas, kaip ir kitų vabzdžių, sudarytas iš trijų pagrindinių dalių: galvos, krūtinės ir pilvelio. Kiekviena šių dalių atlieka specifines funkcijas, kurios leidžia vapsvai būti efektyvia medžiotoja, statytoja ir kolonijos gynėja.
Galva
Galvoje yra pagrindiniai jutimo organai ir burnos aparatas. Vapsvos turi sudėtines akis, kurios leidžia gerai orientuotis skrydžio metu, taip pat tris paprastesnes akeles (oceles), jautrias šviesai.
Antenos atlieka svarbią jutimo funkciją – jos reaguoja į kvapus ir cheminius signalus. Būtent per antenas vapsvos atpažįsta kolonijos narius ir aptinka maisto šaltinius.
Burnos aparatas yra kramtomasis. Tai leidžia vapsvoms graužti medieną lizdo statybai ir apdoroti grobį.
Krūtinė
Krūtinėje yra pritvirtinti sparnai ir kojos. Socialinės vapsvos turi dvi poras plėvėtų sparnų, kurie leidžia joms greitai ir manevringai skraidyti.
Krūtinės raumenys yra labai išvystyti, todėl vapsvos gali staigiai keisti kryptį ar išlikti ore trumpą laiką.
Kojos naudojamos ne tik judėjimui, bet ir grobio laikymui bei statybinės medžiagos pernešimui.
Pilvelis
Pilvelyje yra vidaus organai ir geluonis. Socialinėms vapsvoms būdingas siauras sujungimas tarp krūtinės ir pilvelio – vadinamasis „vapsvos liemuo“. Ši struktūra suteikia didelį lankstumą, leidžiantį tiksliai nukreipti geluonį.
Geluonis yra modifikuotas kiaušdėtis, todėl jį turi tik patelės (darbininkės ir motinėlė). Skirtingai nei bitės, vapsvos gali gelti kelis kartus, nes jų geluonis neturi atplaišų.
Pagrindinės kūno dalys ir jų funkcijos
| Kūno dalis | Struktūra | Funkcija |
|---|---|---|
| Galva | Akys, antenos, kramtomasis aparatas | Regėjimas, kvapų atpažinimas, maisto apdorojimas |
| Krūtinė | Sparnai, kojos, stiprūs raumenys | Skrydis, judėjimas, grobio laikymas |
| Pilvelis | Vidaus organai, geluonis | Virškinimas, gynyba, dauginimasis |
Vapsvos sandara yra evoliuciškai pritaikyta aktyviam ir efektyviam gyvenimo būdui. Kūno lankstumas, stiprūs raumenys ir išvystyti jutimo organai leidžia joms greitai reaguoti į aplinkos pokyčius.
Vapsvų jutimo sistema ir komunikacija
Vapsvų elgsena neatsiejama nuo jų išvystytos jutimo sistemos. Nors jų smegenys mažos, jutimo organai labai efektyvūs ir leidžia tiksliai orientuotis aplinkoje, atpažinti maisto šaltinius bei komunikuoti su kolonijos nariais.
Uoslė
Uoslė – viena svarbiausių vapsvos jutimo funkcijų. Antenos yra padengtos specialiais receptoriais, kurie aptinka chemines medžiagas ore. Per jas vapsvos:
- atpažįsta savo kolonijos kvapą,
- randa maistą,
- aptinka pavojaus signalus.
Cheminė komunikacija vyksta feromonų pagalba. Pavojaus atveju išskiriamas aliarmo feromonas gali akimirksniu suaktyvinti kitas darbininkes ir sukelti kolektyvinę gynybinę reakciją.
Regėjimas
Vapsvos turi sudėtines akis, sudarytas iš daugybės omatidijų. Tai leidžia joms gerai fiksuoti judesį ir orientuotis skrydžio metu. Jos mato ultravioletinį spektrą, todėl gali aptikti žiedus ar objektus, kurie žmogui nematomi.
Regėjimas ypač svarbus lizdo vietos įsiminimui. Vapsvos įsimena orientyrus aplink lizdą ir geba tiksliai sugrįžti net iš didesnio atstumo.
Lytėjimas ir vibracijos
Kojos ir antenos padeda aptikti paviršiaus vibracijas. Lizde vibraciniai signalai gali turėti informacinę reikšmę, ypač tankiai apgyvendintose kolonijose.
Komunikacija kolonijoje
Socialinės vapsvos neturi sudėtingų „šokių“ sistemų kaip bitės, tačiau efektyviai komunikuoja cheminiais signalais ir fiziniu kontaktu. Informacija apie maistą ar pavojų perduodama greitai ir tiksliai.
Vienetinės vapsvos tokios sudėtingos komunikacijos neturi, nes jos gyvena pavieniui ir rūpinasi tik savo palikuonimis.
Vapsvų jutimo sistema yra viena priežasčių, kodėl jos gali būti labai greitos ir koordinuotos ginant lizdą.
Vapsvų elgsena
Vapsvų elgsena priklauso nuo rūšies. Lietuvoje aptinkamos tiek socialinės, tiek vienetinės vapsvos, o jų gyvenimo būdas iš esmės skiriasi. Suprasti šiuos skirtumus svarbu vertinant riziką ir ekologinę naudą.
Socialinės ir vienetinės vapsvos
Socialinės vapsvos, tokios kaip paprastoji ar vokiškoji vapsva, gyvena kolonijomis. Koloniją sudaro motinėlė, darbininkės ir sezono pabaigoje atsirandantys patinai bei jaunos motinėlės. Darbininkės atlieka visas funkcijas – stato lizdą, maitina lervas, gina koloniją ir ieško maisto.
Vienetinės vapsvos gyvena pavieniui. Kiekviena patelė pati stato nedidelį lizdą, aprūpina jį maistu lervoms ir nesudaro kolonijos. Dėl to jos retai demonstruoja kolektyvinę gynybą ir paprastai žmogui nekelia grėsmės.
Lizdo statymas
Socialinės vapsvos lizdus stato iš sukramtytos medienos plaušų, sumaišytų su seilėmis. Susidaro popierių primenanti medžiaga. Lizdas gali būti:
- po žeme,
- pastatų ertmėse,
- medžių drevėse,
- palėpėse ar sienų konstrukcijose.
Lizdo struktūra yra daugiasluoksnė, su šešiakampėmis akutėmis lervoms. Kolonijai augant, lizdas plečiamas.
Vienetinės vapsvos dažniausiai kasa urvelius dirvoje arba naudoja natūralias ertmes.
Maitinimosi elgsena
Pavasarį ir vasaros pradžioje socialinės vapsvos medžioja kitus vabzdžius, kuriais maitina lervas. Lervos, savo ruožtu, išskiria saldžius sekretus, kuriais minta darbininkės. Tai sudaro savotišką maistinių medžiagų ciklą kolonijoje.
Vasaros pabaigoje, kai lervų sumažėja, darbininkės pradeda aktyviau ieškoti cukraus šaltinių – vaisių, sulčių ar saldumynų. Būtent tuo metu jos dažniau pastebimos žmonių aplinkoje.
Gynybinė reakcija
Vapsvos ginasi tik tada, kai jaučia grėsmę. Socialinės rūšys reaguoja kolektyviai – aliarmo feromonai greitai mobilizuoja koloniją. Dėl siauro „liemens“ ir lankstaus pilvelio jos gali tiksliai nukreipti geluonį.
Vienetinės vapsvos paprastai nesukelia masinės gynybos reakcijos.
Vapsvų elgsena nėra orientuota į agresiją prieš žmogų. Konfliktai dažniausiai kyla dėl lizdo artumo ar netyčinio trikdymo.
Sezoniniai elgsenos pokyčiai
Vapsvų elgsena per metus kinta labai aiškiai. Šie pokyčiai tiesiogiai susiję su kolonijos vystymosi ciklu, maisto prieinamumu ir temperatūra. Suprasdami sezoninę dinamiką, galime tiksliau įvertinti, kada vapsvos pavojingiausios ir kada jų aktyvumas natūraliai mažėja.
Pavasaris – kolonijos pradžia
Pavasarį iš žiemos slėptuvių pabunda apvaisintos motinėlės. Jos vienos pradeda statyti nedidelį lizdą ir deda pirmuosius kiaušinėlius. Šiuo laikotarpiu vapsvos paprastai nėra agresyvios, nes kolonija dar maža.
Motinėlė pati ieško baltyminio maisto lervoms ir saugo lizdą.
Vasara – spartus augimas
Vasaros viduryje kolonija pasiekia aktyvaus augimo fazę. Atsiranda daug darbininkių, kurios perima maisto paiešką ir lizdo plėtrą. Didėja skraidančių individų skaičius, todėl vapsvos tampa labiau pastebimos.
Šiuo laikotarpiu jos aktyviai medžioja vabzdžius ir atlieka svarbią ekologinę funkciją – mažina kenkėjų populiaciją.
Vasaros pabaiga – elgsenos pokyčiai
Liepos–rugsėjo mėnesiais dažniausiai pastebimas padidėjęs vapsvų aktyvumas žmonių aplinkoje. Priežastis – kolonijos struktūros pokyčiai. Lervų sumažėja, todėl darbininkės nebegaus tiek baltyminio maisto mainais už saldžius sekretus.
Dėl to jos aktyviau ieško cukraus šaltinių: vaisių, limonado, saldumynų. Būtent šiuo metu vapsvos gali atrodyti įkyresnės.
Ruduo – kolonijos žlugimas
Atvėsus orams kolonija palaipsniui žūsta. Išgyvena tik naujos apvaisintos motinėlės, kurios ieško saugios vietos žiemoti. Senasis lizdas kitais metais nebenaudojamas.
Sezoninis ciklas rodo, kad vapsvų „agresyvumas“ dažnai yra natūralios biologinės fazės rezultatas, o ne sąmoningas puolimas.
Ar vapsvos visada agresyvios?
Vapsvos nėra agresyvios be priežasties. Jų gynybinė reakcija aktyvuojama tik esant aiškiai grėsmei lizdui ar individui. Staigūs judesiai, lizdo vibracija ar aliarmo feromonai gali sukelti kolektyvinę reakciją.
Dažniausios klaidos, provokuojančios konfliktą:
- bandymas numušti vapsvą ranka,
- lizdo trikdymas,
- stiprūs kvapai ar staigūs judesiai arti kolonijos.
Tinkamas elgesys sumažina įgėlimo riziką.
Kaip elgtis sutikus vapsvą
Išlikti ramiam: vengti staigių judesių.
Lėtai pasišalinti: jei vabzdys domisi maistu ar kvapais.
Uždengti maistą lauke: sumažinti pritraukimą.
Stebėti lizdą iš saugaus atstumo: netrikdyti jo struktūros.
Ko nereikėtų daryti
Nemušti vapsvos ranka: tai gali suaktyvinti aliarmo feromonus.
Nenaikinti lizdo be apsaugos: kolektyvinė gynyba gali būti pavojinga.
Nepurtyti medžių ar konstrukcijų: vibracijos suvokiamos kaip grėsmė.
Nenaudoti stiprių kvapų arti lizdo: gali išprovokuoti reakciją.
Vapsvos atlieka svarbų vaidmenį ekosistemoje, todėl svarbu vertinti jas objektyviai – kaip natūralią aplinkos dalį, o ne vien kaip pavojų.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Iš kokių dalių sudarytas vapsvos kūnas?
Kodėl vapsvos gali gelti kelis kartus?
Ar visos vapsvos gyvena kolonijomis?
Kodėl vapsvos vasaros pabaigoje tampa įkyresnės?
Ar vapsvos naudingos ekosistemai?
