Blusos: kaip atrodo, kur gyvena ir kaip dauginasi

Blusos – tai smulkūs, greitai judantys išoriniai parazitai, kurie minta gyvūnų krauju ir dažniausiai vargina šunis, kates bei kitus kailinius augintinius. Nors daugelis šeimininkų blusas pirmiausia sieja su niežuliu, iš tiesų tai gali būti kur kas rimtesnė gyvūnų sveikatos problema. Blusų įkandimai gali sukelti odos sudirgimą, alerginį blusų dermatitą, šašus, kailio slinkimą, o jauniems, mažiems ar nusilpusiems gyvūnams – net mažakraujystę.

Svarbu suprasti, kad blusos nėra tik tai, ką matome ant šuns ar katės kailio. Suaugusios blusos gyvena ant gyvūno, tačiau didelė jų populiacijos dalis vystosi aplinkoje: gyvūno guolyje, kilimuose, minkštuose balduose, grindų plyšiuose ar kitose šiltose, ramiose vietose. Dėl šios priežasties vien tik nukirminus ar nuprausus augintinį problema dažnai neišsisprendžia – reikia galvoti ir apie visą namų aplinką.

Blusų gyvenimo ciklą sudaro keturios pagrindinės stadijos: kiaušinėlis, lerva, lėliukė ir suaugusi blusa. Palankiomis sąlygomis šis ciklas gali vykti labai greitai, todėl net kelios nepastebėtos blusos per trumpą laiką gali tapti rimtu užkrėtimu. Štai kodėl blusų kontrolė turi būti nuosekli, o profilaktika – reguliari, ypač jei augintinis eina į lauką, bendrauja su kitais gyvūnais ar gyvena namuose su keliais keturkojais draugais.

Kas yra blusos ir kaip jos atrodo?

Blusos – tai maži, besparniai vabzdžiai, prisitaikę gyventi ant šiltakraujų gyvūnų. Dažniausiai šunis ir kates puola katinė blusa (Ctenocephalides felis), nors ji gali parazituoti ne tik katėse, bet ir šunyse, šeškuose, triušiuose bei kituose žinduoliuose. Žmogų blusos dažniausiai kandžioja tik tada, kai neturi kito šeimininko arba jų namuose yra labai daug.

Suaugusi blusa yra vos 1,5–4 mm ilgio, todėl ją pastebėti ne visada lengva, ypač jei augintinis turi tankų ar tamsų kailį. Jos kūnas plokščias iš šonų, tamsiai rudos arba beveik juodos spalvos, blizgantis. Tokia kūno forma leidžia lengvai judėti tarp plaukų ir išvengti šeimininko bandymų jas pašalinti.

Vienas iš išskirtinių blusų bruožų – labai stiprios užpakalinės kojos. Jos leidžia blusoms šokti įspūdingus atstumus – net iki 100–150 kartų didesnius už jų kūno ilgį. Būtent todėl šie parazitai lengvai pereina nuo vieno gyvūno prie kito arba užšoka ant augintinio nuo grindų, kilimo ar guolio.

Kaip atpažinti blusą?

Daugelis šeimininkų pirmiausia pastebi ne pačią blusą, o jos paliktus požymius. Jei įtariate užkrėtimą, verta atkreipti dėmesį į šiuos požymius:

• augintinis nuolat kasosi, kandžioja ar laižo tam tikras kūno vietas;
• kailyje matomi smulkūs, greitai judantys tamsūs vabzdžiai;
• ant odos arba kailio randami juodi trupinėliai, primenantys maltus pipirus – tai blusų išmatos;
• oda paraudusi, sudirgusi arba atsiradę šašai;
• intensyviau slenka kailis, ypač ties uodegos pagrindu, nugaroje ar pilvo srityje.

Vienas paprasčiausių būdų patikrinti, ar juodi trupinėliai iš tiesų yra blusų išmatos – uždėti juos ant drėgno balto popierinio rankšluosčio. Jei aplink atsiranda rusvai raudonos dėmės, tikėtina, kad tai suvirškintas kraujas, kurį paliko blusos.

Ar blusas galima pamatyti plika akimi?

Taip, suaugusias blusas galima pamatyti be didinamojo stiklo, tačiau dėl jų mažo dydžio ir greito judėjimo tai padaryti ne visada paprasta. Jos dažnai slepiasi tankiausiose kailio vietose – ant kaklo, už ausų, pažastyse, kirkšnyse arba ties uodegos pagrindu.

Jeigu blusų yra nedaug, šeimininkas jų gali ir nepastebėti. Tokiais atvejais daug aiškesnis požymis būna blusų išmatos arba nuolatinis gyvūno kasymasis. Būtent todėl reguliari kailio apžiūra ir šukavimas specialiomis blusų šukomis padeda problemą pastebėti gerokai anksčiau, nei blusos spėja smarkiai išplisti.

Blusos dauginasi itin sparčiai, todėl net viena ant augintinio pastebėta blusa gali reikšti, kad namų aplinkoje jau yra kiaušinėlių, lervų ar lėliukių. Dėl šios priežasties svarbu kuo greičiau imtis priemonių ir neapsiriboti vien tik matomų parazitų pašalinimu.

Kur gyvena blusos: ant gyvūno ir namų aplinkoje

Vienas didžiausių mitų apie blusas – kad jos visą gyvenimą praleidžia ant šuns ar katės. Iš tikrųjų ant gyvūno gyvena tik suaugusios blusos, kurios maitinasi krauju ir deda kiaušinėlius. Likusios vystymosi stadijos – kiaušinėliai, lervos ir lėliukės – dažniausiai randamos namų aplinkoje.

Tai reiškia, kad jei augintinis turi blusų, jų beveik neabejotinai yra ir kitose vietose. Būtent todėl vien tik gyvūno gydymas retai išsprendžia problemą – būtina pasirūpinti ir aplinkos švara.

Kur dažniausiai slepiasi blusos?

Suaugusios blusos didžiąją laiko dalį praleidžia gyvūno kailyje. Čia jos maitinasi, poruojasi ir deda kiaušinėlius. Kadangi kiaušinėliai nėra lipnūs, jie lengvai iškrenta iš kailio ir pasklinda ten, kur augintinis dažniausiai būna.

Dažniausiai blusų vystymosi stadijos aptinkamos:

• gyvūno guolyje;
• kilimuose ir kiliminėje dangoje;
• minkštuose balduose;
• grindų plyšiuose;
• automobilyje, jei augintinis juo dažnai keliauja;
• po baldais ir kitose ramiose, mažai judinamose vietose.

Šiose vietose susidaro tinkamos sąlygos lervoms vystytis – pakanka šilumos, drėgmės ir organinių dalelių, kuriomis jos minta.

Kodėl namuose blusų gali būti daugiau nei ant gyvūno?

Daugelį nustebina faktas, kad matomos suaugusios blusos sudaro tik nedidelę visos populiacijos dalį. Didžioji dalis jų vystosi aplinkoje skirtingose gyvenimo ciklo stadijose.

Štai kodėl net ir pašalinus visas matomas blusas nuo augintinio po kelių dienų jų gali atsirasti iš naujo – iš aplinkoje išsiritusių lėliukių pasirodo naujos suaugusios blusos, kurios vėl užšoka ant gyvūno.

Ar blusos gyvena tik namuose?

Ne. Blusų galima rasti ir lauko aplinkoje, ypač ten, kur dažnai lankosi gyvūnai. Jos aptinkamos:

• žolėje;
• pavėsingose kiemo vietose;
• šunų voljeruose;
• gyvūnų būdose;
• laukinių gyvūnų guoliuose;
• vietose, kur ilsisi benamiai katinai ar šunys.

Tačiau lauke blusoms išgyventi sunkiau dėl saulės, temperatūros svyravimų ir mažesnės drėgmės. Dėl to didžiausi blusų židiniai dažniausiai susiformuoja būtent namuose, kur sąlygos joms daug palankesnės.

Ar blusos gali gyventi ant žmogaus?

Tai vienas dažniausiai užduodamų klausimų. Nors blusos gali įkąsti žmogui, jos ant jo negyvena. Žmogaus oda ir kūno plaukuotumas nėra tinkami nuolatiniam šių parazitų gyvenimui.

Vis dėlto, jei namuose yra didelis blusų kiekis, jos gali kandžioti žmones, ypač kulkšnių, blauzdų ar pėdų srityje. Tokie įkandimai dažniausiai sukelia stiprų niežėjimą, paraudimą ir smulkius odos bėrimus.

Jeigu blusos kandžioja žmones, tai dažniausiai reiškia, kad jų populiacija namuose jau yra gerokai išplitusi ir būtina gydyti ne tik augintinį, bet ir kruopščiai išvalyti visą gyvenamąją aplinką.

Kodėl vien gyvūno gydymo nepakanka?

Daugelis šeimininkų nusivilia pastebėję, kad panaudojus lašus ar tabletę po savaitės augintinis vėl kasosi. Taip nutinka todėl, kad tuo metu namuose dar vystosi šimtai ar net tūkstančiai kiaušinėlių, lervų ir lėliukių.

Kai jos virsta suaugusiomis blusomis, šios iš karto ieško šeimininko ir vėl pradeda maitintis. Dėl šios priežasties veiksminga blusų kontrolė visada apima dvi kryptis – paties augintinio apsaugą ir aplinkos tvarkymą. Tik derinant abi priemones galima nutraukti blusų gyvenimo ciklą ir užkirsti kelią pakartotiniam užkrėtimui.

Blusų gyvenimo ciklas: kiaušinėliai, lervos, lėliukės ir suaugusios blusos

Blusos dauginasi labai efektyviai, todėl net nedidelis jų skaičius per trumpą laiką gali virsti dideliu užkrėtimu. Jų gyvenimo ciklą sudaro keturios vystymosi stadijos: kiaušinėlis, lerva, lėliukė ir suaugusi blusa. Kiekviena iš jų vyksta skirtingoje aplinkoje ir reikalauja skirtingų naikinimo priemonių.

Palankiomis sąlygomis visas ciklas gali trukti vos kelias savaites, tačiau vėsesnėje ar sausesnėje aplinkoje jis gali užsitęsti kelis mėnesius. Būtent dėl to blusų problema kartais atsinaujina net ir po kruopštaus augintinio gydymo.

1. Kiaušinėliai

Po pirmojo pasimaitinimo krauju patelė pradeda dėti kiaušinėlius. Per savo gyvenimą viena blusa gali padėti kelis šimtus, o kartais net daugiau nei tūkstantį kiaušinėlių.

Kadangi jie nėra lipnūs, beveik visi greitai iškrenta iš gyvūno kailio. Taip jie pasklinda po visus namus – ten, kur augintinis miega, ilsisi ar dažniausiai vaikšto.

Kiaušinėliai yra:

• balkšvos spalvos;
• ovalios formos;
• vos apie 0,5 mm dydžio;
• plika akimi sunkiai pastebimi.

Esant tinkamai temperatūrai jie išsirita vos po kelių dienų.

2. Lervos

Iš kiaušinėlių išsiritusios lervos visiškai nepanašios į suaugusias blusas. Jos neturi kojų, vengia šviesos ir slepiasi giliai kilimuose, grindų plyšiuose, po baldais ar gyvūno guolyje.

Lervos neminta krauju. Jos maitinasi įvairiomis organinėmis medžiagomis, tarp jų – suaugusių blusų išmatomis, kuriose lieka nesuvirškinto kraujo.

Ši stadija gali trukti nuo kelių dienų iki kelių savaičių, priklausomai nuo aplinkos sąlygų.

3. Lėliukės

Pasiekusi tam tikrą vystymosi stadiją, lerva apsupa save tvirtu kokonu ir virsta lėliuke.

Tai pati atspariausia blusų gyvenimo ciklo stadija. Kokonas puikiai apsaugo besivystančią blusą nuo:

• sausros;
• temperatūros pokyčių;
• daugelio buityje naudojamų insekticidų;
• mechaninio valymo.

Dėl šios priežasties net kruopščiai išvalius namus dalis lėliukių gali išlikti gyvybingos. Jos laukia tinkamo momento išsiristi – dažniausiai tada, kai pajunta vibraciją, kūno šilumą arba padidėjusį anglies dioksido kiekį, rodantį, kad netoliese atsirado potencialus šeimininkas.

4. Suaugusios blusos

Iš kokono išlindusi suaugusi blusa kuo greičiau ieško gyvūno, ant kurio galėtų maitintis. Suradusi šeimininką ji pradeda siurbti kraują ir netrukus tampa lytiškai subrendusi.

Suaugusios blusos:

• gyvena gyvūno kailyje;
• poruojasi ant šeimininko;
• kasdien deda naujus kiaušinėlius;
• palaiko nuolatinį užkrėtimo ciklą.

Jeigu augintinis nėra apsaugotas nuo blusų, visas procesas kartojasi iš naujo ir populiacija sparčiai didėja.

Blusų gyvenimo ciklo supratimas padeda paaiškinti, kodėl vienkartinis gydymas retai išsprendžia problemą. Net jei visos suaugusios blusos sunaikinamos, aplinkoje likusios lėliukės gali išsiristi po kelių savaičių ir ciklas prasidės iš naujo. Todėl veiksminga blusų kontrolė visada turi būti tęstinė ir apimti tiek augintinio apsaugą, tiek namų aplinkos priežiūrą.

Kaip greitai blusos dauginasi?

Blusos laikomos vienais sparčiausiai besidauginančių išorinių parazitų. Vos patekusios ant tinkamo šeimininko ir gavusios galimybę maitintis krauju, jos labai greitai pradeda daugintis. Dėl šios priežasties nedidelis užkrėtimas gali nepastebimai išaugti į didelę problemą tiek augintiniui, tiek visiems namams.

Palankiomis sąlygomis suaugusi patelė pradeda dėti kiaušinėlius jau netrukus po poravimosi. Kasdien ji gali padėti dešimtis kiaušinėlių, todėl per kelias savaites jų susikaupia šimtai. Kadangi kiaušinėliai iškrenta iš kailio, jie pasklinda po visą aplinką ir sudaro naujos blusų kartos pradžią.

Kas lemia blusų dauginimosi greitį?

Blusų vystymasis labai priklauso nuo aplinkos sąlygų. Kuo šilčiau ir drėgniau, tuo greičiau vystosi visos gyvenimo ciklo stadijos.

Didžiausią įtaką daro:

• oro temperatūra;
• aplinkos drėgmė;
• nuolatinis šeimininko prieinamumas;
• ramios vietos, kuriose gali vystytis kiaušinėliai ir lervos.

Šildomuose namuose blusos gali daugintis beveik ištisus metus, todėl problema nepriklauso vien nuo vasaros sezono. Net ir žiemą jos gali sėkmingai vystytis, jei patalpose palaikoma tinkama temperatūra.

Kodėl užkrėtimas plinta taip greitai?

Didžiausia problema ta, kad šeimininkai dažniausiai pastebi tik suaugusias blusas. Tuo metu aplinkoje jau gali būti šimtai ar net tūkstančiai kiaušinėlių, lervų ir lėliukių.

Kol augintinis ilsisi ant sofos, miega savo guolyje ar vaikšto po namus, jis nuolat paskleidžia naujus kiaušinėlius. Dėl to blusų židiniai susiformuoja visose vietose, kuriose gyvūnas praleidžia daugiausia laiko.

Jeigu nesiimama apsaugos priemonių, kiekviena nauja blusų karta vėl deda kiaušinėlius, todėl populiacija didėja geometrine progresija.

Ar viena blusa gali sukelti didelę problemą?

Taip. Net jei ant augintinio pastebėjote tik vieną ar dvi blusas, tai nebūtinai reiškia, kad jų daugiau nėra. Dažnai tai tėra matoma ledkalnio viršūnė.

Kol matomos blusos maitinasi ant gyvūno, likusios jų vystymosi stadijos tyliai vystosi namų aplinkoje. Todėl delsimas pradėti gydymą leidžia populiacijai sparčiai augti, o vėliau ją išnaikinti tampa gerokai sudėtingiau.

Kodėl blusos dažnai sugrįžta po gydymo?

Viena dažniausių priežasčių – ne visas jų gyvenimo ciklas buvo nutrauktas. Daugelis preparatų sunaikina tik suaugusias blusas, tačiau kiaušinėliai ir ypač lėliukės gali išlikti gyvybingos.

Po kelių savaičių iš jų išsirita naujos blusos, kurios vėl užšoka ant augintinio. Šeimininkams gali atrodyti, kad naudojama priemonė neveikia, nors iš tikrųjų tai yra anksčiau namuose buvusių lėliukių išsiritusios naujos blusos.

Būtent todėl veterinarai rekomenduoja blusų kontrolę tęsti tiek laiko, kiek nurodyta preparato instrukcijoje, net jei augintinis jau nebesikaso. Nuoseklus gydymas ir reguliari namų aplinkos priežiūra padeda galutinai nutraukti blusų dauginimosi ciklą ir apsaugo nuo pakartotinio užkrėtimo.

Kaip atpažinti blusas augintiniui ir namuose?

Kuo anksčiau pastebimos blusos, tuo lengviau sustabdyti jų plitimą. Deja, pirmieji požymiai ne visada akivaizdūs. Vieni gyvūnai pradeda intensyviai kasytis vos po kelių įkandimų, o kiti ilgą laiką gali nerodyti beveik jokių simptomų, nors blusos jau aktyviai dauginasi.

Dėl šios priežasties svarbu stebėti ne tik augintinio elgesį, bet ir reguliariai apžiūrėti jo kailį bei vietas, kuriose jis dažniausiai ilsisi.

Požymiai, kad augintinis gali turėti blusų

Blusų sukeliami simptomai priklauso nuo gyvūno jautrumo. Kai kurie augintiniai reaguoja labai stipriai, o kiti jaučia tik nedidelį diskomfortą.

Dažniausi požymiai:

• dažnas ir intensyvus kasymasis;
• kailio kandžiojimas ar laižymas;
• neramumas ir dažnas vartymasis;
• paraudusi arba sudirgusi oda;
• šašeliai ar smulkūs odos pažeidimai;
• padidėjęs kailio slinkimas;
• plikos odos vietos, ypač ties uodegos pagrindu.

Katės dažnai daugiau laižo kailį nei kasosi, todėl blusų požymiai gali būti sunkiau pastebimi. Kartais vienintelis ženklas būna išretėjęs kailis arba nedideli šašeliai ant nugaros.

Kaip patikrinti augintinio kailį?

Apžiūrą geriausia atlikti gerai apšviestoje vietoje. Kailį reikėtų praskirti pirštais ir atidžiai apžiūrėti odą.

Daugiausia dėmesio verta skirti:

• kaklui;
• vietoms už ausų;
• pažastims;
• pilvui;
• kirkšnims;
• nugarai;
• uodegos pagrindui.

Jeigu matote mažus, greitai judančius tamsius vabzdžius, tikėtina, kad tai suaugusios blusos.

Dar dažniau aptinkamos ne pačios blusos, o jų išmatos – smulkūs juodi trupinėliai, primenantys maltus pipirus. Jie yra vienas patikimiausių blusų buvimo požymių.

Blusų šukos – paprastas ir veiksmingas būdas

Specialios tankios blusų šukos leidžia aptikti net nedidelį užkrėtimą. Šukuojant kailį galima surinkti tiek suaugusias blusas, tiek jų išmatas.

Šukuoti rekomenduojama lėtai, ypatingą dėmesį skiriant:

• kaklo sričiai;
• nugarai;
• vietai virš uodegos;
• pilvui.

Po kiekvieno perbraukimo verta apžiūrėti šukas ir nuvalyti jas ant balto popieriaus arba servetėlės – taip lengviau pastebėti parazitus.

Kaip atpažinti blusas namuose?

Jeigu užkrėtimas didesnis, blusų požymių galima pastebėti ne tik ant augintinio, bet ir aplinkoje.

Įspėjamieji ženklai:

• gyvūno guolyje matomi smulkūs juodi trupinėliai;
• ant baltos patalynės pastebimos mažos tamsios dėmelės;
• vaikštant basomis kartais jaučiami įkandimai į kulkšnis ar pėdas;
• augintinis pradeda kasytis vos grįžęs į savo guolį;
• net po augintinio gydymo po kelių savaičių vėl atsiranda naujų blusų.

Jeigu namuose gyvena keli augintiniai, reikėtų patikrinti visus, net jei simptomus rodo tik vienas. Blusos lengvai pereina nuo vieno gyvūno prie kito, todėl negydomas augintinis gali tapti nuolatiniu pakartotinio užkrėtimo šaltiniu.

Kada blusų požymiai tampa pavojingi?

Nors pavieniai įkandimai dažniausiai nėra pavojingi, gausus blusų kiekis gali sukelti rimtesnių sveikatos problemų. Ypač jautrūs yra jauni šuniukai ir kačiukai, senyvi gyvūnai bei augintiniai, kurių imuninė sistema nusilpusi.

Nedelskite kreiptis į veterinarijos gydytoją, jei pastebite, kad augintinis labai intensyviai kasosi, ant odos atsirado dideli uždegimo plotai, žaizdos, pūlingi pažeidimai, gyvūnas tapo vangus, prarado apetitą arba įtariate alerginę reakciją į blusų įkandimus. Tokiais atvejais gali prireikti ne tik priemonių nuo blusų, bet ir papildomo odos ar bendros sveikatos gydymo.

Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)