Jūriniai vėžliai – tai senovinė ir išskirtinė roplių grupė, gyvenanti pasaulio vandenynuose jau daugiau nei 100 milijonų metų. Šie gyvūnai išsiskiria ne tik ilgaamžiškumu ir migracijos mastais, bet ir sudėtingu gyvenimo ciklu, glaudžiai susijusiu tiek su sausuma, tiek su jūra. Nors didžiąją gyvenimo dalį jūriniai vėžliai praleidžia vandenyje, jų dauginimasis neatsiejamas nuo paplūdimių, kuriuose jie patys kadaise išsirito.
Iš biologijos ir veterinarinės ekologijos perspektyvos jūriniai vėžliai laikomi indikatorinėmis rūšimis, padedančiomis vertinti jūrų ekosistemų būklę. Jų sveikata atspindi vandenynų taršos lygį, žuvų išteklių balansą ir klimato kaitos poveikį. Dėl šių priežasčių jūriniai vėžliai yra intensyviai tyrinėjami ir saugomi tarptautiniu mastu.
Jūrinių vėžlių rūšys pasaulyje
Šiuo metu pasaulyje pripažįstamos septynios jūrinių vėžlių rūšys, kurios skiriasi dydžiu, mityba, gyvenamaisiais regionais ir biologiniais ypatumais. Visos jos yra saugomos tarptautiniu mastu, nes jų populiacijos per pastaruosius dešimtmečius ženkliai sumažėjo.
Žaliasis jūrinis vėžlys (Chelonia mydas)

Žaliasis jūrinis vėžlys yra viena geriausiai žinomų ir plačiausiai paplitusių rūšių. Suaugę individai daugiausia minta augaliniu maistu – jūros žolėmis ir dumbliais, todėl jų riebalinis audinys įgauna žalsvą atspalvį, nuo kurio kilo ir pavadinimas.
Ši rūšis dažnai aptinkama tropiniuose ir subtropiniuose vandenyse. Žalieji jūriniai vėžliai pasižymi ilga migracija tarp maitinimosi vietų ir perėjimo paplūdimių.
Didžgalvis jūrinis vėžlys (Caretta caretta)

Didžgalvis jūrinis vėžlys išsiskiria masyvia galva ir stipriais žandikauliais, pritaikytais traiškyti kietą grobį. Jo mitybą sudaro moliuskai, krabai, jūros ežiai ir kiti kietas kriaukles turintys organizmai.
Ši rūšis dažnai sutinkama Atlanto, Ramiojo ir Indijos vandenynuose. Didžgalviai vėžliai yra ypač pažeidžiami žvejybos tinkluose, todėl laikomi viena labiausiai nuo žmogaus veiklos kenčiančių rūšių.
Odinis jūrinis vėžlys (Dermochelys coriacea)

Odinis jūrinis vėžlys yra didžiausias iš visų jūrinių vėžlių ir vienintelis, neturintis kieto kaulinio šarvo. Jo kūną dengia stora, odą primenanti struktūra, leidžianti geriau reguliuoti kūno temperatūrą.
Ši rūšis gali migruoti tūkstančius kilometrų ir neria į didelį gylį ieškodama maisto, daugiausia medūzų. Odiniai vėžliai aptinkami net vėsesniuose vandenyse, kur kitos rūšys neišgyventų.
Vanaginis jūrinis vėžlys (Eretmochelys imbricata)

Vanaginis jūrinis vėžlys atpažįstamas iš siauro, lenkto snapo, primenančio vanago snapą. Jis minta kempinėmis, minkštaisiais koralais ir kitais rifų organizmais.
Ši rūšis ypač svarbi koralinių rifų ekosistemoms, nes padeda palaikyti biologinę pusiausvyrą. Deja, vanaginiai vėžliai ilgą laiką buvo intensyviai medžiojami dėl dekoratyvinių šarvų plokštelių.
Kitos retesnės rūšys
Be minėtų, pasaulyje taip pat aptinkami:
- Kempininis jūrinis vėžlys (Lepidochelys olivacea),

- Kempininis Atlanto vėžlys (Lepidochelys kempii),

- Plokščiašarvis jūrinis vėžlys (Natator depressus).

Šios rūšys pasižymi labiau ribotu paplitimu, tačiau jų ekologinė reikšmė ne mažesnė nei labiau žinomų jūrinių vėžlių.
Jūrinių vėžlių gyvenimo ciklas
Jūrinių vėžlių gyvenimo ciklas yra ilgas, sudėtingas ir glaudžiai susijęs su aplinkos sąlygomis. Nuo kiaušinio smėlyje iki subrendusio vėžlio atvirame vandenyne šie gyvūnai patiria daugybę pavojų, todėl tik nedidelė dalis jauniklių sulaukia brandos.
Kiaušinių dėjimas ir perėjimas
Subrendusios patelės, dažnai po kelių tūkstančių kilometrų migracijos, grįžta į paplūdimius, kuriuose pačios kadaise išsirito. Šis elgesys vadinamas nataliniu sugrįžimu ir yra būdingas visoms jūrinių vėžlių rūšims.
Nakties metu patelė išlipa į krantą, iškasa duobę smėlyje ir padeda nuo kelių dešimčių iki daugiau nei šimto kiaušinių. Po to lizdas užkasamas, o patelė grįžta į jūrą, daugiau kiaušiniais nesirūpindama. Inkubacija trunka vidutiniškai 45–70 dienų, o jos trukmė ir jauniklių lytis priklauso nuo smėlio temperatūros. Šiltesnėse sąlygose dažniau išsirita patelės, vėsesnėse – patinai.
Jauniklių kelionė į jūrą
Išsiritę jaunikliai dažniausiai pasirodo naktį ir instinktyviai juda link vandens, orientuodamiesi pagal šviesesnį horizontą virš jūros. Šis etapas laikomas vienu pavojingiausių visame gyvenimo cikle. Jauniklius grobia paukščiai, krabai ir kiti plėšrūnai, o dirbtinis apšvietimas pakrantėse gali juos dezorientuoti.
Pasiekę vandenį, jauni vėžliai kurį laiką plūduriuoja paviršiuje, pasinaudodami vandenyno srovėmis. Šis laikotarpis dažnai vadinamas „prarastaisiais metais“, nes jaunikliai ilgą laiką gyvena atvirame vandenyne ir yra retai stebimi.
Augimas ir branda
Augdami jūriniai vėžliai palaipsniui keičia buveines. Jauni individai dažniau laikosi atvirose jūrose, o subrendę vėžliai migruoja į pakrančių zonas, rifus ar seklumas, kur randa daugiau maisto.
Jūrinių vėžlių augimas yra lėtas. Priklausomai nuo rūšies, lytinė branda pasiekiama tik po 20–40 metų. Šis ilgas brendimo laikotarpis yra viena iš priežasčių, kodėl populiacijos taip sunkiai atsigauna po nuostolių.
Suaugusių vėžlių gyvenimas ir migracija
Suaugę jūriniai vėžliai pasižymi įspūdingomis migracijomis tarp maitinimosi teritorijų ir perėjimo vietų. Kai kurios rūšys kasmet įveikia tūkstančius kilometrų, tiksliai grįždamos į tas pačias vietas.
Subrendę vėžliai gali gyventi kelis dešimtmečius, o tinkamomis sąlygomis – net ilgiau nei 70 metų. Vis dėlto net ir suaugę individai susiduria su grėsmėmis, tokiomis kaip žvejyba, tarša ir buveinių nykimas.
Kodėl jūriniai vėžliai yra saugomi ir su kokiomis grėsmėmis jie susiduria
Jūriniai vėžliai šiandien laikomi viena labiausiai pažeidžiamų roplių grupių pasaulyje. Visos septynios žinomos rūšys yra įtrauktos į tarptautinius saugomų gyvūnų sąrašus, nes jų populiacijos per pastarąjį šimtmetį ženkliai sumažėjo. Pagrindinė to priežastis – intensyvi žmogaus veikla, kuri daro įtaką visiems vėžlių gyvenimo ciklo etapams.
Tarptautinis apsaugos statusas
Jūriniai vėžliai saugomi pagal tarptautines konvencijas, įskaitant CITES ir įvairias regionines jūrų apsaugos sutartis. Dauguma rūšių Tarptautinės gamtos apsaugos sąjungos (IUCN) Raudonajame sąraše priskiriamos nykstančioms arba kritiškai nykstančioms.
Praktikoje tai reiškia, kad:
- draudžiama juos medžioti ar rinkti kiaušinius,
- saugomos perėjimo vietos paplūdimiuose,
- reguliuojama žvejyba, siekiant sumažinti netyčinį vėžlių žuvimą.
Nepaisant šių priemonių, reali apsauga dažnai susiduria su iššūkiais, ypač regionuose, kur ekonominiai interesai nusveria gamtosaugą.
Žvejyba ir netyčinis sužalojimas
Viena didžiausių grėsmių jūriniams vėžliams yra netyčinis įsipainiojimas į žvejybos tinklus, ilgasnūdes ir kitus žvejybos įrankius. Vėžliai, negalėdami iškilti į paviršių kvėpuoti, dažnai nuskęsta.
Net ir išsigelbėję individai neretai patiria rimtų sužalojimų – pažeistus pelekus, kiautą ar vidaus organus. Veterinarinėje praktikoje gydomi jūriniai vėžliai dažnai kenčia nuo lėtinių traumų, kurios sumažina jų galimybes išgyventi gamtoje.
Tarša ir plastiko poveikis
Jūrų tarša, ypač plastiku, daro didžiulį neigiamą poveikį jūriniams vėžliams. Plastikiniai maišeliai, plėvelės ir kitos atliekos vandenyje dažnai painiojami su medūzomis ar kitu maistu. Prarijus plastiką, gali užsikimšti virškinamasis traktas, sukelti išsekimą ar mirtį.
Be to, vėžliai dažnai įsipainioja į šiukšles, kas riboja jų judėjimą ir sukelia infekcijas. Tokios problemos vis dažniau fiksuojamos tiek laukinėje gamtoje, tiek gelbėjimo centruose.
Klimato kaitos įtaka
Klimato kaita daro poveikį jūrinių vėžlių populiacijoms keliais lygmenimis. Kylanti smėlio temperatūra perėjimo vietose keičia jauniklių lyčių santykį, nes lytis priklauso nuo inkubacijos temperatūros. Dėl to kai kuriose populiacijose ima dominuoti patelės, o tai kelia grėsmę ilgalaikiam dauginimuisi.
Taip pat kylantis jūros lygis ir dažnėjantys audros pažeidžia paplūdimius, kuriuose dedami kiaušiniai. Netekus tinkamų perėjimo vietų, vėžlių reprodukcija tampa dar sudėtingesnė.
Žmogaus veikla pakrantėse
Pakrančių urbanizacija, turizmas ir dirbtinis apšvietimas tiesiogiai veikia jūrinių vėžlių gyvenimo ciklą. Apšviesti paplūdimiai dezorientuoja išsiritusius jauniklius, kurie vietoje jūros juda link miestų ar kelių ir žūsta.
Be to, intensyvus žmonių lankymasis perėjimo vietose sutrikdo pateles, kurios gali visai nepadėti kiaušinių arba pasirinkti netinkamas vietas.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Kiek laiko gyvena jūriniai vėžliai?
Ar jūriniai vėžliai visą gyvenimą praleidžia vandenyje?
Kodėl jūrinių vėžlių jauniklių išgyvena taip mažai?
Ar galima pamatyti jūrinius vėžlius laisvėje?
Kaip žmogus gali prisidėti prie jūrinių vėžlių apsaugos?
