Kačių maras: simptomai, gydymas ir prevencija

Kačių maras, dar vadinamas kačių panleukopenija, yra viena pavojingiausių ir greičiausiai plintančių infekcinių ligų, galinčių pažeisti tiek jaunas, tiek suaugusias kates. Šią ligą sukelia parvovirusas (Feline Panleukopenia Virus – FPV), kuris itin atsparus aplinkos poveikiui ir gali išlikti aktyvus net kelis mėnesius ant paviršių, drabužių ar net avalynės.

Kačių maras pasižymi aukštu mirtingumu, ypač tarp neskiepytų kačiukų, tačiau laiku pastebėjus simptomus ir pradėjus gydymą, daugelį gyvūnų galima išgelbėti. Liga pažeidžia kaulų čiulpus, virškinimo sistemą ir imuninę sistemą, todėl organizmas praranda gebėjimą kovoti su infekcijomis.

Šiandien veterinarinė medicina leidžia ne tik veiksmingai gydyti, bet ir apsaugoti nuo šios ligos. Tinkama vakcinacija, higienos laikymasis ir ankstyvas simptomų atpažinimas gali išgelbėti katės gyvybę.

Kas sukelia kačių marą ir kaip jis plinta

Kačių marą sukelia Feline Parvovirus (FPV) – labai atsparus, itin užkrečiamas virusas, priklausantis parvovirusų šeimai. Šis mikroorganizmas gali išgyventi iki metų aplinkoje net ir be tiesioginio šeimininko, todėl užsikrėsti galima netiesiogiai – per užkrėstus daiktus, dubenėlius, drabužius ar net žmogaus batus.

Virusas plinta:

• per tiesioginį kontaktą su sergančia kate arba jos išskyromis (seilėmis, šlapimu, išmatomis),
• per užkrėstą aplinką – guolius, kraiką, maisto dubenėlius, drabužius,
• per motiną katę – ji gali perduoti virusą savo jaunikliams dar gimdoje.

FPV ypač pavojingas dėl to, kad jį sunku sunaikinti įprastais valikliais. Tam reikia naudoti tik chloru pagrįstas dezinfekcines priemones arba veterinarijoje patvirtintus dezinfektantus.

Didžiausią riziką užsikrėsti turi:

• neskiepyti kačiukai iki 1 metų amžiaus,
• silpnesnio imuniteto ar sergančios katės,
• katės iš prieglaudų, gatvės ar neaiškios kilmės aplinkos.

Kadangi virusas labai atsparus, katė gali susirgti net neišeidama iš namų – pakanka, kad žmogus parsineštų virusą ant drabužių ar batų pado.

Štai kodėl veterinarai pabrėžia, kad vakcinacija nuo kačių maro yra viena iš svarbiausių ir būtiniausių profilaktinių priemonių visoms katėms, net ir toms, kurios niekada nepalieka namų.

Kačių maro simptomai

Kačių maras dažniausiai prasideda staiga ir progresuoja labai greitai. Pirmosiomis dienomis simptomai gali būti lengvi, todėl svarbu atkreipti dėmesį net į menkiausius pokyčius katės elgesyje ar išvaizdoje.

Pagrindiniai simptomai:
Katė tampa vangi, atsisako maisto, slepiasi, mažiau reaguoja į aplinką. Palaipsniui atsiranda aukšta temperatūra (iki 41 °C), vėmimas, viduriavimas, dažnai su kraujo priemaiša. Dėl skysčių netekimo katė greitai dehidratuoja – jos dantenos išsausėja, akys įdumba, kailis praranda blizgesį.

Virusas naikina baltuosius kraujo kūnelius, todėl imunitetas smarkiai silpsta. Dėl to katė tampa labai pažeidžiama kitoms infekcijoms. Gali atsirasti gleivinės uždegimai, sloga, akių uždegimai, o sunkesniais atvejais – traukuliai, koordinacijos sutrikimai, apsvaigimas.

Kačių maro simptomų palyginimas pagal stadiją

Kačių maras progresuoja itin greitai – nuo pirmųjų simptomų iki kritinės būklės gali praeiti vos 24–48 valandos. Todėl, jei pastebėjote bent kelis aukščiau aprašytus požymius, nedelsdami kreipkitės į veterinarą. Laiku pradėtas gydymas gali išgelbėti katės gyvybę.

Diagnozė ir gydymas

Kačių maras yra pavojinga infekcinė liga, kurios gydyti namuose neįmanoma. Virusas smarkiai susilpnina imuninę sistemą, todėl vienintelė galimybė išgelbėti katę – skubi veterinarinė pagalba.

Diagnozė

Veterinaras ligą nustato įvertinęs katės būklę, simptomus ir atlikęs tyrimus. Dažniausiai atliekamas kraujo tyrimas, kuris rodo ženkliai sumažėjusį baltųjų kraujo kūnelių kiekį. Be to, naudojamas greitasis FPV testas iš išmatų, kuris aptinka viruso antigenus. Kai kuriais atvejais, norint įvertinti vidaus organų būklę, daromas ultragarsinis arba rentgeno tyrimas. Diagnozė patvirtinama greitai – dažniausiai per kelias valandas, kad būtų galima nedelsiant pradėti gydymą.

Gydymas

Specifinio vaisto, sunaikinančio kačių maro virusą, šiuo metu nėra. Gydymo tikslas – palaikyti katės gyvybines funkcijas ir sustiprinti organizmą, kol jis pats kovoja su infekcija. Pagrindinis gydymo pagrindas – skysčių terapija, kuri atstato prarastus skysčius ir elektrolitus dėl vėmimo bei viduriavimo. Taip pat skiriami antibiotikai, siekiant apsisaugoti nuo antrinių bakterinių infekcijų, vaistai nuo vėmimo ir skausmą malšinantys preparatai. Katė gauna vitaminų ir imunostimuliatorių, kurie padeda atkurti jėgas.

Viso gydymo metu gyvūnas turi būti izoliuotas nuo kitų kačių, kad neužkrėstų jų virusu. Procedūros dažniausiai atliekamos veterinarijos klinikoje, nes reikalingas nuolatinis stebėjimas. Gydymas trunka nuo penkių iki dešimties dienų, o pilnas atsigavimas – kelias savaites.

Prognozė

Pasveikimo tikimybė priklauso nuo daugelio veiksnių: katės amžiaus, imuniteto ir to, kaip greitai buvo pradėta gydyti. Jaunesnės ir neskiepytos katės serga sunkiau, o mirtingumas tarp jų gali siekti iki devyniasdešimties procentų. Vyresnės, laiku gydytos katės turi geresnes išgyvenimo galimybes – ypač jei pagalba suteikiama per pirmąsias dvi ligos dienas.

Prevencija ir vakcinacija

Kačių maras yra viena iš tų ligų, kurią lengviau užkirsti, nei gydyti. Kadangi virusas itin atsparus aplinkos poveikiui ir išlieka aktyvus net po ilgo laiko, vienintelė patikima apsauga – vakcinacija.

Vakcinacija

Pirmoji vakcina nuo kačių maro paprastai skiriama 6–8 savaičių amžiaus kačiukui, vėliau atliekamas pakartotinis skiepijimas po 3–4 savaičių. Suaugusi katė, kuri anksčiau nebuvo vakcinuota, turi būti paskiepyta du kartus, o vėliau revakcinuojama kartą per metus.

Vakcinacija ne tik apsaugo pačią katę, bet ir sustabdo viruso plitimą. Skiepytos katės paprastai neserga arba suserga lengvesne forma, o jų organizmas sugeba greitai suvaldyti infekciją.

Higiena ir apsauga

Net ir paskiepijus katę, reikėtų laikytis pagrindinių higienos taisyklių:
– reguliariai plauti ir dezinfekuoti dubenėlius, kraiko dėžutę ir guolį;
– naudoti chloru pagrįstas dezinfekcines priemones;
– po kontakto su nepažįstamomis katėmis ar apsilankymo lauke nusiplauti rankas;
– neįsileisti į namus kitų gyvūnų, kol nesate tikri dėl jų sveikatos.

Jei katė dar neskiepyta, būtina vengti bet kokio kontakto su kitomis katėmis, ypač prieglaudose ar lauke. Virusą galima parsinešti net ant drabužių ar batų, todėl prevencija turi būti nuosekli.

Po ligos

Katė, persirgusi kačių maru, paprastai įgyja ilgalaikį imunitetą. Tačiau aplinka, kurioje ji sirgo, gali likti užkrėsta virusu iki metų, todėl būtina kruopščiai dezinfekuoti paviršius ir pakeisti visus daiktus, su kuriais katė turėjo kontaktą (kraiko dėžutę, dubenėlius, guolį).

Tinkamai paskiepytos katės beveik visada išvengia šios ligos. Todėl veterinarai vieningai sutaria – vakcinacija nuo kačių maro yra būtina kiekvienai katei, net jei ji niekada neišeina iš namų.

Ką galima ir ko negalima daryti namuose sergant kačių maru

Kačių maras – labai sunki, bet gydoma liga, jei gyvūnui suteikiama tinkama priežiūra ir veterinarinė pagalba. Nors gydymas turi vykti prižiūrint specialistui, šeimininko vaidmuo namuose išlieka labai svarbus. Toliau pateikiamas patarimų blokas padės suprasti, ką galite daryti, kad palengvintumėte katės būklę, ir ko reikėtų vengti, kad nepakenktumėte.

Tinkama priežiūra namuose – tai didžiulė pagalba veterinarui ir pačiai katei. Ramybė, skysčiai ir griežtas gydymo plano laikymasis dažnai lemia, ar gyvūnas sėkmingai pasveiks.

Dažniausiai užduodami klausimai apie kačių marą