Žiurkės – tai itin protingi, prisitaikantys ir socialūs graužikai, kurie gyvena beveik visur pasaulyje. Nors dažnai siejamos su laukiniais gyvūnais, kai kurios žiurkių rūšys tapo populiariais naminiais augintiniais, garsėjančiais savo meile žmogui ir gebėjimu greitai mokytis.
Šių gyvūnų įvairovė stebina: nuo mažų dykuminių žiurkių iki stambių miesto „gyventojų“, nuo laukinių rūšių iki specialiai išvestų naminių variantų. Kiekviena rūšis pasižymi skirtingu elgesiu, išvaizda, gyvenimo būdu ir poreikiais.
Pagrindinės žiurkių rūšys
Visos žiurkės priklauso graužikų (Rodentia) būriui ir pelinių (Muridae) šeimai. Šiandien mokslininkai išskiria daugiau nei 60 rūšių, tačiau dažniausiai sutinkamos tik kelios, ypač žmogaus aplinkoje.
Žiurkių pasaulis kur kas įvairesnis, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Kai kurios rūšys yra labai socialios ir protingos, gebančios atpažinti savo vardą, parodyti emocijas ar net bendrauti su žmogumi. Kitos – prisitaikiusios prie laukinio gyvenimo, išlaikydamos įgimtą atsargumą ir išradingumą.
1. Pilkoji žiurkė (Rattus norvegicus)
Pilkoji žiurkė – tai labiausiai paplitusi rūšis pasaulyje, dar vadinama rudąja žiurke. Ji kilusi iš Azijos, tačiau šiandien aptinkama visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą. Pilkosios žiurkės pasižymi stambiu kūnu (iki 30 cm be uodegos) ir gali sverti iki 500 gramų.
Tai itin protingas, atsargus ir prisitaikantis gyvūnas. Jos dažnai gyvena netoli žmonių – sandėliuose, rūsiuose, nuotekų sistemose, tačiau geba išgyventi ir laukinėje gamtoje. Ši rūšis turi puikų atminties pojūtį, išmoksta atpažinti spąstus, o moksliniai tyrimai parodė, kad pilkoji žiurkė pasižymi empatija ir bendradarbiavimu su kitomis savo rūšies atstovėmis.
Būtent iš šios rūšies kilo visos naminės ir laboratorinės žiurkės.
2. Juodoji žiurkė (Rattus rattus)
Juodoji žiurkė – seniausiai žinoma rūšis, kuri Europoje pasirodė dar viduramžiais. Ji yra lengvesnė ir smulkesnė už pilkąją, pasižymi ilga uodega ir smailesniu snukiu. Dėl savo gebėjimo laipioti ji dažnai apsigyvena aukščiau – palėpėse, medžiuose, sandėliuose.
Juodosios žiurkės mėgsta šiltą klimatą ir yra aktyvios naktį. Jos pasižymi stipriu socialiniu elgesiu, formuoja grupes su aiškia hierarchija. Nors ši rūšis laikoma kenkėjiška, ji yra itin protinga ir smalsi. Kai kuriose Azijos vietose juodosios žiurkės net laikomos sėkmės simboliu, nes sugeba išgyventi bet kokiomis sąlygomis.
3. Naminė žiurkė (Rattus norvegicus domesticus)
Tai viena mylimiausių naminių graužikų rūšių pasaulyje. Išvesta iš pilkosios žiurkės, naminė versija tapo švelnesnė, sociali ir visiškai prisitaikiusi gyventi su žmogumi. Jos būna įvairių spalvų – nuo baltos iki juodos, taip pat egzistuoja garbanotų ir plikų veislių.
Naminės žiurkės itin protingos – jos išmoksta reaguoti į vardą, atpažįsta šeimininką ir net gali parodyti emocijas. Daugelis šeimininkų pastebi, kad šios žiurkės parodo dėkingumą: jos lipa ant rankų, glostosi, leidžiasi nešiojamos.
Jos mėgsta švarą, tvarką ir rutiną. Būdamos laimingos, skleidžia vos girdimus „čirpimo“ garsus – tai žiurkių džiaugsmo išraiška.
4. Polinezijos žiurkė (Rattus exulans)
Tai mažiausia iš pagrindinių rūšių – nedidelė, liekna, turinti ilgą uodegą ir smailų snukutį. Ji kilusi iš Polinezijos ir plačiai paplitusi Ramiojo vandenyno salose. Ši rūšis laikoma viena seniausių žiurkių migrančių, nes žmonės ją nevalingai išplatino su laivais dar prieš tūkstantmečius.
Polinezijos žiurkės yra labai atsparios karščiui, gyvena miškuose, plantacijose ir net pajūrio zonose. Jos aktyvios naktį, minta vabzdžiais, sėklomis, vaisiais. Dėl smalsumo ir greito prisitaikymo ši rūšis tapo viena iš labiausiai išplitusių salynų teritorijose.
5. Ryžių žiurkė (Oryzomys palustris)
Ši rūšis paplitusi Pietų ir Šiaurės Amerikoje – dažniausiai prie vandens telkinių, pelkių, ryžių laukų. Ji puikiai plaukia ir net nardo po vandeniu ieškodama maisto. Ryžių žiurkės yra smulkios, šviesiai rudos spalvos, o jų pilvukai – šviesūs, beveik balti.
Jos labai svarbios ekosistemai – padeda kontroliuoti vabzdžių populiaciją, bet kai kuriose šalyse laikomos žemės ūkio kenkėjomis. Ši rūšis puikiai prisitaiko prie žmonių ūkinės veiklos, bet dažniausiai vengia tiesioginio kontakto su žmogumi.
6. Dykuminė žiurkė (Meriones unguiculatus)
Dažnai painiojama su smiltpelėmis, ši rūšis kilusi iš Mongolijos ir Šiaurės Kinijos dykumų. Jos turi ilgas užpakalines kojas, kuriomis šokinėja kaip mažos kengūros. Dykuminės žiurkės mėgsta sausą klimatą, šilumą ir šviesą, todėl puikiai tinka kaip naminiai augintiniai.
Tai itin draugiški, socialūs ir smalsūs gyvūnai. Jie retai kanda, greitai pripratina prie žmogaus, mėgsta žaisti ir bendrauti. Dėl šių savybių dykuminės žiurkės dažnai laikomos vaikų augintiniais. Jos gyvena poromis, o vienišos gali liūdėti ar net sirgti.
7. Gambijos milžiniškoji žiurkė (Cricetomys gambianus)
Tai įspūdingo dydžio rūšis, sverianti net iki 1,5 kg. Kilusi iš Afrikos, ji garsėja savo nepaprasta uosle. Dėl to Gambijos žiurkės buvo išmokytos aptikti sprogmenis ir tuberkuliozės bakterijas, padėdamos gelbėti gyvybes.
Nepaisant dydžio, šios žiurkės yra švelnios ir protingos. Tinkamai prižiūrimos, jos tampa draugiškos žmogui ir net atlieka paprastas komandas. Tačiau dėl savo dydžio reikalauja daugiau erdvės ir priežiūros.
8. Bandikutinė žiurkė (Bandicota bengalensis)
Kilusi iš Indijos ir Bangladešo, ši rūšis – viena iš didžiausių Azijoje. Ji turi masyvų kūną, stiprias galūnes ir ilgas nagus, pritaikytus kasimui. Gyvena požeminiuose urvuose, kuriuos kruopščiai išsikasa, o maistą dažnai kaupia atsargoms.
Bandikutinės žiurkės labai atsargios, tačiau pasižymi aukštu intelektu ir organizuotumu. Kolonijoje jos turi hierarchiją, bendradarbiauja ieškodamos maisto. Žmogaus aplinkoje laikomos kenkėjais, tačiau moksliniuose tyrimuose dažnai minimos kaip socialinio elgesio pavyzdys.
9. Sumatrinė žiurkė (Rattus tiomanicus)
Ši rūšis paplitusi Pietryčių Azijos miškuose ir plantacijose, ypač Sumatros ir Malaizijos salose. Ji smulki, vikri ir labai aktyvi. Sumatrinės žiurkės puikiai laipioja, šokinėja ir prisitaiko prie gyvenimo tiek gamtoje, tiek šalia žmonių.
Tai smalsūs gyvūnai, kurie dažnai gyvena poromis ar mažomis grupėmis. Jos minta įvairiai – nuo vaisių iki vabzdžių. Ši rūšis yra ekologiškai svarbi, nes padeda reguliuoti vabzdžių populiaciją tropinėse vietovėse.
10. Himalajų kalnų žiurkė (Rattus nitidus)
Tai reta ir įdomi rūšis, gyvenanti Himalajų regiono kalnuose. Šios žiurkės turi storą, tankų kailį, pritaikytą žemai temperatūrai, ir stangrų kūną. Jos gyvena urvuose, dažnai bendruomenėse, kad galėtų šilti viena kitą.
Himalajų žiurkės yra ramesnės už žemumų rūšis, mažiau agresyvios, bet labai atsargios. Jos minta šaknimis, grūdais ir smulkiais vabzdžiais. Dėl sunkių gyvenimo sąlygų kalnuose ši rūšis išvystė puikius išgyvenimo instinktus ir ištvermę.
Naminės ir laukinės žiurkės: pagrindiniai skirtumai ir priežiūros ypatumai
Nors iš pirmo žvilgsnio visos žiurkės atrodo panašios, jų gyvenimo būdas, charakteris ir net kūno sandara smarkiai skiriasi. Laukinės žiurkės tūkstantmečius gyveno žmogaus šešėlyje – šalia miestų, sandėlių, laukų. Jos išmoko išgyventi pačiose sudėtingiausiose sąlygose. Tuo tarpu naminės žiurkės – tai švelnesnės, protingesnės ir žmonių draugijai pritaikytos gyvūnų versijos, kurios per kelis šimtus metų tapo ištikimais augintiniais.
Naminės žiurkės ypatumai
Socialios ir švelnios: naminės žiurkės greitai prisiriša prie žmogaus, atpažįsta balsą ir vardą.
Lengvai dresuojamos: gali išmokti paprastų komandų, ateiti pas šaukiant ar net atlikti triukus.
Įvairių spalvų ir kailio tipų: nuo baltų iki juodų, nuo trumpaplaukių iki garbanotų veislių.
Gyvena švariai: kruopščiai prižiūri savo kailį ir aplinką, jei narvas tvarkingas.
Gyvena ilgiau: vidutiniškai 2–3 metus, kai kurios net iki 4 metų.
Laukinių žiurkių ypatumai
Daug atsargesnės: jos vengia žmonių, reaguoja į kiekvieną garsą ar judesį.
Gyvena trumpiau: dėl stresų, ligų ir plėšrūnų dažnai nesulaukia nė 1 metų.
Agresyvesnės: gindamos teritoriją ar jauniklius, gali pulti, jei jaučia grėsmę.
Labai protingos: moka spręsti užduotis, įsimena maršrutus ir atpažįsta spąstus.
Pritaikytos išgyvenimui: geba gyventi nuotekų sistemose, sandėliuose ar net transporto priemonėse.
Naminės žiurkės ne tik atrodo kitaip – jų elgesys taip pat visiškai kitoks. Jos neturi laukinių gynybinių reakcijų, mielai leidžiasi glostomos, bendrauja su žmogumi, o kai kurios net prašo dėmesio.
Tuo tarpu laukinės žiurkės – instinktyviai atsargios ir neprijaukinamos, nors jos taip pat labai protingos ir geba mokytis.
Žiurkių elgesys ir bendravimas: kaip jos išreiškia emocijas
Nors žiurkės dažnai laikomos paprastais graužikais, jų emocinis pasaulis yra gerokai sudėtingesnis nei daugelis įsivaizduoja. Šie maži gyvūnai geba jausti baimę, džiaugsmą, liūdesį, stresą, smalsumą ir net empatiją. Tyrimai rodo, kad žiurkės gali užjausti savo gentainius, paguosti jas po streso ir net padėti kitai žiurkei ištrūkti iš narvo.
Jų emocijų kalba labai subtili – išreiškiama garsais, kūno judesiais, kvapais ir elgesio modeliais. Kad suprastumėte savo augintinę, svarbu atpažinti šiuos ženklus.
Teigiami elgesio signalai
Švelnus cypsėjimas ar spragsėjimas: žiurkė taip išreiškia džiaugsmą, dažnai kai glostoma ar žaidžia.
Blizgančios akys ir aktyvus judėjimas: reiškia smalsumą ir pasitenkinimą aplinka.
Uodegos linguojimas: švelnus, ritmiškas judėjimas rodo gerą nuotaiką.
Bendravimas su žmogumi: lipimas ant rankos, laižymas, snukučio prisilietimai – pasitikėjimo ženklai.
Girdimas tylus „čirpimas“: tai aukšto dažnio garsas, kurį skleidžia laimingos žiurkės (dažnai nematomas žmogaus ausiai).
Streso ar baimės signalai
Staigus sustingimas: reiškia išgąstį ar bandymą pasislėpti nuo galimos grėsmės.
Agresyvus kandžiojimas: dažniausiai kyla iš baimės ar diskomforto, o ne iš pykčio.
Susigūžusi poza: uodega priglausta prie kūno, ausys nuleistos – aiškus nerimo ženklas.
Per didelis laižymasis ar plaukų pešiojimas: gali rodyti stresą, nuobodulį ar sveikatos sutrikimą.
Didelis triukšmingumas: garsus cypsėjimas ar spiegimas – tai skausmo ar stipraus streso išraiška.
Žiurkės bendrauja ne tik su savo gentainiais, bet ir su žmonėmis. Jos atpažįsta balsą, kvapą ir net žmogaus nuotaiką. Kuo daugiau su jomis kalbama, tuo labiau jos atsiveria – tampa drąsesnės, žaismingesnės ir mieliau bendrauja.
Tyrimai parodė, kad žiurkės geba juoktis – kai joms maloniai kutenama, jos skleidžia ultragarso „juoko“ garsus, kurių žmogaus ausis paprastai negirdi. Tai vienas iš įdomiausių pavyzdžių, kad net tokie maži gyvūnai gali jausti džiaugsmą ir ryšį.
Ką reikia žinoti prieš auginant naminę žiurkę: aplinka, mityba ir priežiūra
Naminė žiurkė – ne tik protingas, bet ir jautrus gyvūnas, todėl prieš ją įsigyjant būtina pasiruošti tinkamą aplinką ir žinoti pagrindines priežiūros taisykles. Jos reikalauja švaros, dėmesio ir kasdienio bendravimo, todėl šis augintinis netinka tiems, kurie ieško „mažai priežiūros reikalaujančio“ gyvūno.
Žiurkės yra socialios, todėl geriausiai jaučiasi poromis arba mažomis grupelėmis – viena laikoma žiurkė gali tapti liūdna ir prarasti aktyvumą.
Kaip įrengti tinkamą aplinką
Rinkitės erdvų narvą: žiurkės labai aktyvios, mėgsta lipti, tyrinėti ir slėptis, todėl narvas turi turėti kelis aukštus, kopėtėles ir namelį poilsiui.
Venkite vielinio dugno: jis gali pažeisti pėdas. Geriausia – kieta plastikinė ar medinė danga su pakratu (popieriniu ar kukurūziniu).
Užtikrinkite ventiliaciją: žiurkės jautrios drėgmei ir karščiui, todėl narvas turi būti gerai vėdinamas, bet be skersvėjų.
Pateikite kramtymui skirtų daiktų: jų dantys nuolat auga, todėl reikalingi mediniai pagaliukai, kartono vamzdeliai ar specialūs graužtukai.
Žaislai ir slėptuvės: vamzdeliai, hamakai, mažos dėžutės – tai būtina jų psichinei sveikatai ir smalsumui palaikyti.
Mityba ir priežiūra
Subalansuota mityba: pagrindą turėtų sudaryti specialūs žiurkėms skirti pašarai su grūdais, daržovėmis ir baltymais.
Šviežias maistas: papildomai galima duoti virtų daržovių, vaisių gabalėlių, kiaušinio ar lieso varškės – bet tik mažais kiekiais.
Vanduo visada turi būti šviežias: naudokite gertuvę su kamuoliuku – taip vanduo ilgiau išlieka švarus.
Tvarkos palaikymas: narvą reikėtų valyti bent kartą per savaitę, o tualetinę vietą – kasdien.
Veterinarinė priežiūra: žiurkės gali sirgti kvėpavimo takų ar odos ligomis, todėl būtina reguliariai stebėti jų sveikatą.
Naminės žiurkės reaguoja į emocijas – jos greitai pastebi, jei šeimininkas kelia balsą ar juda staigiai. Todėl su jomis būtina elgtis ramiai, švelniai ir nuspėjamai. Laikui bėgant, žiurkė pradeda pasitikėti žmogumi, pati lipa ant rankos ir net mėgsta būti glostoma.
Tinkamai prižiūrima ir mylima žiurkė tampa tikru mažo formato šeimos nariu – ji moka rodyti dėkingumą, džiaugsmą ir prisirišimą.
Dažniausiai užduodami klausimai
Ar žiurkės tinka vaikams?
Kiek laiko gyvena naminė žiurkė?
Ar žiurkės kanda?
Ar galima laikyti vieną žiurkę?
Ar žiurkės švarios?
