Lietuvoje aptinkama kelios dešimtys vapsvų rūšių, tačiau dažniausiai žmonės susiduria su keliomis socialinių vapsvų rūšimis, kurios gyvena kolonijomis ir stato lizdus. Būtent šios rūšys dažniausiai kelia nerimą dėl galimų įgėlimų.
Svarbu suprasti, kad ne visos vapsvos yra agresyvios ar pavojingos. Dauguma vienetinių (solitarinių) vapsvų žmogaus vengia ir atlieka svarbų vaidmenį naikindamos kenkėjus.
Vapsvos dažnai painiojamos su:
- bitėmis,
- širšėmis,
- kitais plėviasparniais vabzdžiais.
Skirtingos rūšys pasižymi nevienodu agresyvumu, lizdų statymo vietomis ir elgsena. Teisingas atpažinimas padeda priimti tinkamus sprendimus – ar reikia imtis veiksmų, ar tiesiog palikti vabzdžius ramybėje.
Dažniausios vapsvų rūšys Lietuvoje
Lietuvoje aptinkama kelios dešimtys vapsvų rūšių, tačiau žmonės dažniausiai susiduria su socialinėmis vapsvomis, kurios gyvena kolonijomis ir stato lizdus. Būtent jos vasaros pabaigoje tampa labiau pastebimos prie gyvenamųjų namų, terasų ar sodų. Be jų, Lietuvoje gyvena ir daug vienetinių (solitarinių) vapsvų rūšių, kurios žmogui beveik nekelia grėsmės.
Paprastoji vapsva (Vespula vulgaris)

Paprastoji vapsva yra viena dažniausių rūšių Lietuvoje. Jos kūnas 12–17 mm ilgio, ryškiai geltonas su juodomis juostomis. Ši rūšis dažnai kuria lizdus žemėje, apleistose graužikų urvuose ar pastatų ertmėse.
Vasaros pabaigoje paprastosios vapsvos tampa aktyvesnės ir dažniau lankosi prie saldaus maisto. Agresyvumas padidėja, kai trikdomas lizdas.
Vokiškoji vapsva (Vespula germanica)

Vokiškoji vapsva išvaizda labai panaši į paprastąją, tačiau atidžiau apžiūrėjus galima pastebėti juodus taškelius ant galvos priekinės dalies. Dydis ir elgsena panašūs.
Ši rūšis taip pat dažnai renkasi lizdus žemėje ar pastatų konstrukcijose. Dėl gebėjimo prisitaikyti prie urbanizuotos aplinkos ji neretai aptinkama miestuose.
Rudoji širšė (Vespa crabro)

Rudoji širšė yra didžiausias Lietuvoje gyvenantis plėviasparnis. Darbininkės siekia apie 18–25 mm, o motinėlės gali užaugti iki 35 mm. Kūno spalva gelsvai ruda su rausvais atspalviais.
Nors širšė dažnai laikoma labai pavojinga, ji paprastai nėra agresyvi be tiesioginio trikdymo. Lizdus kuria medžių drevėse, palėpėse ar kitose uždarose ertmėse. Dėl didesnio dydžio jos įgėlimas gali būti skausmingesnis, tačiau nuodų sudėtis nėra pavojingesnė nei kitų vapsvų.
Vienetinės vapsvos

Vienetinės vapsvos gyvena pavieniui ir nestato didelių kolonijų. Jos dažnai įsikuria dirvožemyje ar smėlingose vietose, kur kasa mažas urveles. Šios rūšys minta kitais vabzdžiais ir atlieka svarbų biologinės kontrolės vaidmenį.
Žmogų jos gelia itin retai ir tik tiesioginio kontakto metu.
Smėlinės vapsvos

Smėlinės vapsvos dažniausiai aptinkamos saulėtose, smėlingose vietovėse. Jos aktyviai kasa lizdus dirvoje ir dažnai pastebimos pievose ar soduose. Nors gali atrodyti grėsmingai, jų agresyvumas žemas.
Dažniausių vapsvų rūšių palyginimas
| Rūšis | Dydis | Lizdo vieta | Agresyvumas | Pavojingumas žmogui |
|---|---|---|---|---|
| Paprastoji vapsva | 12–17 mm | Žemėje, pastatų ertmėse | Vidutinis–aukštas ginant lizdą | Vidutinis |
| Vokiškoji vapsva | 12–17 mm | Žemėje, konstrukcijose | Vidutinis–aukštas | Vidutinis |
| Rudoji širšė | 18–35 mm | Medžių drevėse, pastatuose | Žemas–vidutinis | Vidutinis (skausmingesnis įgėlimas) |
| Vienetinės vapsvos | Įvairus | Dirvožemyje | Žemas | Mažas |
| Smėlinės vapsvos | 10–20 mm | Smėlingoje dirvoje | Žemas | Mažas |
Dauguma konfliktų su vapsvomis kyla dėl lizdų artumo žmogaus gyvenamajai aplinkai, o ne dėl natūralaus agresyvumo. Teisingas rūšies atpažinimas leidžia objektyviai įvertinti situaciją ir išvengti nereikalingos panikos.
Kaip atskirti vapsvą nuo širšės ir bitės?
Lietuvoje žmonės dažnai painioja vapsvas, širšes ir bites. Nors visi šie vabzdžiai priklauso plėviasparnių (Hymenoptera) būriui, jų biologija, elgsena ir pavojingumas skiriasi. Teisingas atpažinimas padeda išvengti nepagrįstos baimės ar net neteisėto naudingų vabzdžių naikinimo.
Išvaizdos skirtumai
Vapsvos paprastai turi ryškiai geltoną ir juodą spalvinį raštą, lygų, blizgantį kūną ir siaurą „liemenį“. Jų kūnas atrodo glotnus, be ryškių plaukelių.
Širšė – tai stambesnė vapsvų šeimos atstovė. Ji masyvesnė, kūno spalva dažniau gelsvai ruda su rausvais atspalviais. Dydis yra vienas patikimiausių atpažinimo kriterijų – širšė gerokai didesnė už paprastąją ar vokiškąją vapsvą.
Bitės kūnas apvalesnis ir tankiai apaugęs plaukeliais. Spalva dažniausiai rusvai gelsva, be ryškiai kontrastingų juodų juostų. Bitės atrodo „puresnės“ nei vapsvos.
Elgsenos skirtumai
Vapsvos dažnai lankosi prie saldaus maisto, gėrimų, vaisių. Vasaros pabaigoje jos tampa įkyresnės, nes kolonijos natūraliai mažėja, o darbininkės aktyviau ieško maisto.
Širšės dažniau aktyvios vakare ar prieblandoje. Jos medžioja kitus vabzdžius ir paprastai vengia tiesioginio kontakto su žmonėmis.
Bitės orientuotos į žiedų nektarą ir žiedadulkes. Jos retai domisi žmogaus maistu ir paprastai gelia tik tiesiogiai suspaustos ar ginant avilį.
Įgėlimo ypatumai
Vapsvos gali gelti kelis kartus, nes jų geluonis neturi atplaišų. Širšės taip pat gali gelti pakartotinai. Bitės, priešingai, dažniausiai įgėlusios palieka geluonį odoje ir žūsta.
Skausmo intensyvumas gali skirtis priklausomai nuo rūšies ir individualios žmogaus reakcijos. Pavojingiausios situacijos susijusios ne su rūšimi, o su alergine reakcija į nuodus.
Teisingas vabzdžio identifikavimas leidžia objektyviai įvertinti riziką. Daugeliu atvejų pakanka išlikti ramiam ir neprovokuoti vabzdžio.
Vapsvų elgsena ir gyvenimo ciklas
Vapsvų aktyvumas Lietuvoje yra aiškiai sezoninis. Jų kolonijos formuojasi pavasarį, sparčiausiai auga vasarą, o rudenį natūraliai suyra. Suprasdami šį ciklą, galime geriau įvertinti, kada vapsvos pavojingiausios ir kada lizdas gali sunykti savaime.
Lizdo formavimas
Pavasarį iš žiemos miego pabunda apvaisinta motinėlė. Ji viena pradeda statyti nedidelį lizdą iš sukramtytos medienos masės, kuri primena popierių. Pirmieji išsiritę darbininkai perima lizdo plėtrą ir maisto paiešką.
Vasaros viduryje kolonija gali sudaryti kelis šimtus ar net kelis tūkstančius individų, priklausomai nuo rūšies. Lizdai dažniausiai randami žemėje, pastatų ertmėse, palėpėse ar medžių drevėse.
Sezoninis aktyvumas
Didžiausias vapsvų aktyvumas stebimas liepos–rugsėjo mėnesiais. Būtent šiuo laikotarpiu jos dažniau pasirodo prie žmonių maisto. Vasaros pabaigoje keičiasi kolonijos struktūra – atsiranda naujos motinėlės ir patinai, o darbininkės tampa labiau orientuotos į cukringą maistą.
Rudenį, nukritus temperatūrai, kolonija palaipsniui žūsta. Žiemą išgyvena tik apvaisintos jaunos motinėlės, kurios slepiasi po žieve, dirvožemyje ar kitose apsaugotose vietose.
Mityba
Vapsvos yra oportunistės. Pavasarį ir vasaros pradžioje jos daugiausia medžioja kitus vabzdžius, kuriais maitina lervas. Tai svarbi ekologinė funkcija – jos reguliuoja musių, vikšrų ir kitų kenkėjų populiacijas.
Vėliau, kai kolonijos lervų skaičius mažėja, darbininkės pradeda aktyviau ieškoti cukraus šaltinių: vaisių, sulčių, limonado ar saldumynų.
Vapsvų elgsena nėra nukreipta prieš žmogų – konfliktai kyla tada, kai jų lizdas yra arti gyvenamosios erdvės arba kai jos jaučia grėsmę kolonijai.
Ar visos vapsvos pavojingos žmogui?
Nors vapsvos dažnai laikomos pavojingais vabzdžiais, reali grėsmė daugeliu atvejų yra mažesnė nei manoma. Rizika priklauso nuo rūšies, situacijos ir individualios žmogaus reakcijos į įgėlimą.
Kada vapsvos puola?
Vapsvos nėra agresyvios be priežasties. Dažniausiai jos gelia, kai:
- ginamas lizdas,
- vabzdys suspaudžiamas ar netyčia prispaudžiamas,
- žmogus atlieka staigius judesius šalia kolonijos.
Socialinės vapsvos (paprastoji, vokiškoji) aktyviau reaguoja į grėsmę lizdui. Vienetinės vapsvos paprastai žmogaus vengia.
Įgėlimo poveikis
Daugumai žmonių vapsvos įgėlimas sukelia lokalų skausmą, paraudimą ir patinimą. Simptomai dažniausiai praeina per kelias valandas ar dieną.
Rimtesnė rizika kyla:
- esant alerginei reakcijai į vapsvų nuodus,
- įgėlus kelis kartus,
- įgėlus į galvos ar kaklo sritį.
Anafilaksinė reakcija yra reta, tačiau gali būti pavojinga gyvybei. Asmenims, žinantiems apie alergiją plėviasparnių nuodams, rekomenduojama turėti gydytojo paskirtą skubios pagalbos priemonę.
Realios rizikos vertinimas
Svarbu atskirti emocinę reakciją nuo faktinės grėsmės. Dauguma konfliktų su vapsvomis įvyksta dėl neatsargumo ar lizdo artumo gyvenamajai vietai.
Vienetinės ir smėlinės vapsvos dažniausiai yra naudingos ir nekelia praktinės grėsmės. Net širšės, nepaisant įspūdingo dydžio, paprastai elgiasi ramiai, jei jų lizdas nėra trikdomas.
Supratimas apie vapsvų biologiją leidžia sumažinti nereikalingą paniką ir priimti racionalius sprendimus.
Ką daryti radus vapsvų lizdą?
Vapsvų lizdas šalia namų ar sodo gali kelti nerimą, tačiau sprendimas priklauso nuo jo vietos, rūšies ir realios grėsmės žmonėms. Ne kiekvienas lizdas turi būti naikinamas. Svarbiausia – įvertinti situaciją racionaliai.
Jei lizdas yra atokioje vietoje, kur nėra intensyvaus žmonių judėjimo, dažnai pakanka jo netrikdyti. Rudenį kolonija natūraliai sunyksta, o lizdas nebebus naudojamas kitais metais.
Tačiau jei lizdas įrengtas arti įėjimo, vaikų žaidimų zonos ar po terasa, rizika padidėja ir gali prireikti profesionalios pagalbos.
Ką galima daryti saugiai
Stebėti iš saugaus atstumo: neartėti ir neliesti lizdo.
Apriboti priėjimą: pažymėti teritoriją, kad vaikai ar augintiniai nepriartėtų.
Vengti staigių judesių šalia lizdo: tai sumažina provokacijos riziką.
Užsandarinti plyšius žiemą: kad kitą sezoną vapsvos neįsikurtų toje pačioje vietoje.
Kada būtina kviesti specialistus
Lizdas arti įėjimo ar gyvenamosios zonos: padidėja įgėlimo rizika.
Didelė kolonija su aktyvia gynyba: savarankiškas naikinimas gali būti pavojingas.
Alergiški šeimos nariai: net vienas įgėlimas gali sukelti sunkią reakciją.
Lizdas sunkiai pasiekiamoje vietoje: palėpėje, sienų konstrukcijose ar po grindimis.
Nepavyksta tiksliai identifikuoti rūšies: reikalinga profesionali konsultacija.
Savarankiškas lizdų naikinimas, ypač naudojant netinkamas priemones, gali sukelti masinį vabzdžių puolimą ir sužalojimus. Profesionalai turi apsaugos priemones ir žino saugiausius šalinimo metodus.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Kiek vapsvų rūšių gyvena Lietuvoje?
Ar širšė pavojingesnė už paprastąją vapsvą?
Ar vienetinės vapsvos gali būti agresyvios?
Kada vapsvos būna agresyviausios?
Ar galima pačiam naikinti vapsvų lizdą?
