Varlės yra vieni labiausiai paplitusių ir ekologiškai svarbių varliagyvių Lietuvoje. Jos gyvena tiek natūraliose, tiek žmogaus pakeistose buveinėse – nuo miškų ir pelkių iki sodų, parkų bei sodybų tvenkinių. Nors daugeliui žmonių varlės atrodo panašios, iš tikrųjų Lietuvoje aptinkamos kelios skirtingos rūšys, kurios skiriasi ne tik išvaizda, bet ir gyvenimo būdu, balsais, buveinėmis bei ekologiniu vaidmeniu.
Varlės atlieka itin svarbią funkciją gamtoje – jos reguliuoja vabzdžių populiacijas, pačios yra maistas paukščiams, žuvims ir žinduoliams, o jų buvimas laikomas aplinkos švaros ir ekosistemos sveikatos rodikliu. Kadangi varlės labai jautrios taršai ir klimato pokyčiams, jų paplitimo stebėjimas padeda mokslininkams vertinti aplinkos būklę.
Kokios varlių rūšys gyvena Lietuvoje
Lietuvoje aptinkamos varlės priklauso tikrųjų varlių (Ranidae) šeimai ir yra gerai prisitaikiusios prie vidutinio klimato sąlygų. Nors kasdienėje kalboje dažnai visos jos vadinamos tiesiog „varlėmis“, gamtininkai išskiria kelias skirtingas rūšis, kurios skiriasi išvaizda, gyvenamąja aplinka, balsais ir net elgsena.
Šiuo metu Lietuvoje natūraliai gyvena 7 varlių rūšys, kurios skirstomos į dvi pagrindines grupes: žaliąsias varles ir rudasias (tikrąsias) varles.
Žaliosios varlės
Žaliosios varlės dažniausiai siejamos su vandens telkiniais ir jų pakrantėmis. Jos didesnės, ryškesnių spalvų ir dažnai matomos sėdinčios ant vandens augalų ar krantų.
Šiai grupei Lietuvoje priklauso:
- Ežerinė varlė (Pelophylax ridibundus) – didžiausia Lietuvoje gyvenanti varlė, dažnai aptinkama ežeruose, tvenkiniuose ir upėse.
- Kūdrinė varlė (Pelophylax lessonae) – mažesnė, dažniau randama sekliose kūdrose ir pelkėse.
- Valgomoji varlė (Pelophylax esculentus) – tarpinė forma (hibridas), paplitusi ten, kur gyvena abi minėtos rūšys.
Žaliosios varlės aktyvios dieną, dažnai garsiai kurkia ir yra stipriai susijusios su vandeniu net ir neveisimosi laikotarpiu.
Rudosios varlės
Rudosios varlės dažniau sutinkamos sausumoje, ypač miškuose, pievose, soduose ir net daržuose. Prie vandens jos grįžta daugiausia veisimosi metu pavasarį.
Lietuvoje aptinkamos šios rudosios varlės:
- Paprastoji varlė (Rana temporaria) – viena dažniausių rūšių, gerai prisitaikiusi prie įvairių buveinių.
- Smailiasnukė varlė (Rana arvalis) – išsiskiria smailesniu snukiu, dažnesnė drėgnose pievose ir pelkėtose vietose.
- Pievinė varlė (Rana dalmatina) – retesnė, mėgstanti šviesius lapuočių miškus ir pamiškes.
- Kūdrinė varlė (rudoji forma) – kai kuriose klasifikacijose atskiriama kaip regioninė forma, aptinkama specifinėse buveinėse.
Rudosios varlės paprastai yra ramesnės, gerai maskuojasi aplinkoje ir aktyviausios sutemų metu.
Kodėl svarbu skirti rūšis
Skirtingų varlių rūšių atpažinimas svarbus ne tik gamtininkams. Kadangi kai kurios rūšys yra retesnės ar jautresnės aplinkos pokyčiams, jų buvimas tam tikroje vietovėje gali rodyti buveinės ekologinę būklę. Be to, visos varlės Lietuvoje yra saugomos, todėl jų gaudymas ar trikdymas yra ribojamas.
Varlių paplitimas Lietuvoje ir mėgstamos buveinės
Varlių paplitimas šalies mastu
Varlės Lietuvoje paplitusios beveik visoje šalies teritorijoje, tačiau jų gausumas ir rūšinė sudėtis skiriasi priklausomai nuo kraštovaizdžio ir aplinkos būklės. Daugiausia varlių aptinkama regionuose, kuriuose išlikę natūralūs vandens telkiniai, miškai, pelkės ir drėgnos pievos. Kadangi varlės yra varliagyviai, jų gyvenimas neatsiejamas nuo vandens, tačiau skirtingos rūšys nevienodai stipriai nuo jo priklauso.
Miškingose ir mažiau urbanizuotose vietovėse, tokiose kaip Aukštaitija ir Dzūkija, dažniau sutinkamos rudosios varlės, kurios didžiąją metų dalį praleidžia sausumoje. Tuo tarpu Žemaitijoje ir Vidurio Lietuvoje, kur daugiau tvenkinių, upių ir užtvankų, vyrauja žaliosios varlės, glaudžiai susijusios su vandens telkiniais.
Vandens telkinių reikšmė varlėms
Vanduo varlėms yra gyvybiškai svarbus, ypač veisimosi laikotarpiu. Pavasarį visos varlių rūšys migruoja į vandens telkinius, kuriuose deda ikrus. Tam jos renkasi seklų, lėtai tekančią arba stovinčią vandens aplinką su augalija, kur ikrai ir buožgalviai turi didesnes išgyvenimo galimybes.
Žaliosios varlės dažnai lieka prie vandens visą aktyvųjį sezoną, o kartais ir žiemoja vandens telkiniuose. Rudosios varlės po neršto paprastai palieka vandenį ir persikelia į sausumos buveines, kur praleidžia didžiąją metų dalį.
Sausumos buveinės ir kasdienis gyvenimas
Už veisimosi sezono ribų daugelis varlių, ypač rudosios rūšys, gyvena sausumoje. Joms tinkamiausios vietos yra drėgni miškai, pievos, pamiškės, sodai ir parkai. Tokiose buveinėse varlės randa pakankamai vabzdžių, kurie sudaro pagrindinę jų mitybos dalį, ir natūralių slėptuvių nuo plėšrūnų.
Varlės yra aktyviausios vakarais ir naktį, kai oras drėgnesnis ir mažesnė išdžiūvimo rizika. Dienos metu jos dažnai slepiasi po lapais, akmenimis, nuvirtusiais rąstais ar augalų danga.
Žmogaus veiklos įtaka varlių paplitimui
Žmogaus veikla turi didelę įtaką varlių populiacijoms Lietuvoje. Nors kai kurios rūšys geba prisitaikyti prie žmogaus pakeistos aplinkos, intensyvi žemdirbystė, vandens telkinių sausinimas ir tarša mažina tinkamų buveinių kiekį. Ypač pavojingi varlėms yra pesticidai ir trąšos, kurie gali paveikti tiek suaugusius individus, tiek buožgalvius.
Papildomą grėsmę kelia keliai ir infrastruktūra, trukdantys pavasarinėms migracijoms. Dėl šios priežasties varlės dažnai žūsta masinės migracijos metu, bandydamos pasiekti veisimosi vietas.
Varlės kaip aplinkos būklės indikatorius
Dėl didelio jautrumo aplinkos pokyčiams varlės laikomos patikimu ekosistemos sveikatos rodikliu. Ten, kur varlių gausu ir aptinkama kelios rūšys, aplinka dažniausiai yra švari, drėgna ir biologiškai įvairi. Varlėms nykstant, tai dažnai signalizuoja apie vandens telkinių degradaciją ar bendrą ekosistemos būklės blogėjimą.
Pagrindiniai varlių ypatumai: elgsena, balsai ir prisitaikymai
Varlių elgsena ir aktyvumas
Lietuvoje gyvenančios varlės pasižymi sezoniniu ir paros aktyvumo ciklu, kuris glaudžiai susijęs su temperatūra ir drėgme. Šiltuoju metų laiku jos aktyviausios nuo pavasario iki ankstyvo rudens. Dauguma rūšių yra aktyvios vakare ir naktį, kai oras tampa drėgnesnis ir sumažėja pavojus išdžiūti. Dieną varlės dažniausiai slepiasi po augalais, lapais, akmenimis ar kitose pavėsingose vietose.
Elgsena taip pat skiriasi tarp rūšių. Žaliosios varlės dažnai matomos atvirai – sėdinčios ant vandens augalų ar krantų, tuo tarpu rudosios varlės yra atsargesnės ir linkusios greitai pasislėpti pastebėjus pavojų. Visos varlės pasižymi gerai išvystytu šuolio refleksu, leidžiančiu staigiai pasprukti nuo plėšrūnų.
Varlių balsai ir kurkimas
Vienas ryškiausių varlių bruožų – jų balsai, ypač girdimi pavasarį. Kurkimas yra svarbi komunikacijos forma, susijusi su veisimusi. Kurkia beveik išimtinai patinai, taip viliojantys pateles ir žymintys savo buvimą kitiems patinams.
Skirtingų rūšių varlių balsai skiriasi tembru, ritmu ir garsumu. Žaliosios varlės dažniausiai kurkia garsiai ir ilgai, jų balsai girdimi toli nuo vandens telkinių. Rudosios varlės kurkia tyliau ir trumpiau, dažnai tik neršto laikotarpiu. Patyrę gamtininkai pagal varlių balsus gali nustatyti rūšį net jos nematydami.
Prisitaikymas prie gyvenimo vandenyje ir sausumoje
Varlės yra klasikinis dvigubo gyvenimo būdo pavyzdys – jos prisitaikiusios gyventi tiek vandenyje, tiek sausumoje. Jų oda yra plona ir drėgna, leidžianti kvėpuoti per odą, tačiau tuo pačiu daranti jas itin jautrias aplinkos taršai ir išdžiūvimui.
Judėjimui vandenyje varlės turi stiprias užpakalines kojas ir plėves tarp pirštų, o sausumoje jos pasikliauja šuoliais. Akys išsidėsčiusios aukštai galvos viršuje, todėl varlės gali stebėti aplinką būdamos beveik visiškai panirusios vandenyje.
Sezoniniai prisitaikymai ir žiemojimas
Lietuvos klimato sąlygomis varlės turi prisitaikyti prie šaltų žiemų. Rudenį jos nustoja aktyviai maitintis ir ruošiasi žiemojimui. Dalis varlių žiemoja vandens telkinių dugne, kitos – sausumoje, po lapais, šaknimis ar urvuose.
Žiemojimo metu varlių medžiagų apykaita smarkiai sulėtėja, o kvėpavimas vyksta daugiausia per odą. Šis prisitaikymas leidžia joms išgyventi net ilgą laiką būnant labai žemoje temperatūroje.
Kodėl šie ypatumai svarbūs
Varlių elgsena, balsai ir prisitaikymai leidžia joms sėkmingai išgyventi permainingame Lietuvos klimate. Tuo pačiu šios savybės daro varles itin jautrias aplinkos pokyčiams. Būtent todėl jų populiacijų būklė laikoma svarbiu signalu, rodančiu bendrą ekosistemos sveikatą.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Kiek varlių rūšių gyvena Lietuvoje?
Ar visos varlės Lietuvoje yra saugomos?
Kodėl pavasarį varlės masiškai migruoja?
Kur varlės praleidžia žiemą?
Ar varlės pavojingos žmonėms ar gyvūnams?
Kodėl varlės laikomos aplinkos būklės rodikliu?
