Kurmis – vienas paslaptingiausių Lietuvos žinduolių, apie kurį sklando daugybė mitų. Dažnas jį pažįsta tik iš žemėje atsirandančių kurmiarausių, tačiau pats gyvūnas lieka nematytas. Dėl požeminio gyvenimo būdo kurmis dažnai laikomas aklu, nereikalingu ar net „kenkėju“, nors iš tiesų tai labai specializuotas, ekologiškai svarbus gyvūnas.
Kurmis yra prisitaikęs gyventi beveik visą laiką po žeme, todėl jo kūno sandara, jutimo organai ir elgsena smarkiai skiriasi nuo daugumos mums įprastų žinduolių. Būtent tai kelia klausimus:
ar kurmis tikrai neturi akių, kaip jis orientuojasi tamsoje ir kodėl jo išvaizda tokia neįprasta?
Kas yra kurmis ir kur jis gyvena?
Kurmis yra žinduolis, priklausantis vabzdžiaėdžių būriui (Eulipotyphla) ir kurmių šeimai (Talpidae). Lietuvoje natūraliai paplitusi viena rūšis – paprastasis kurmis (Talpa europaea). Nors kasdienėje kalboje jis dažnai vadinamas graužiku, tai nėra teisinga. Kurmis nėra giminingas pelėms ar žiurkėms – evoliuciškai jis artimesnis ežiams ir kirstukams.
Šis gyvūnas yra itin stipriai prisitaikęs prie požeminio gyvenimo. Per tūkstančius metų kurmio kūnas ir jutimo organai vystėsi taip, kad efektyviausiai veiktų tamsoje, siauruose tuneliuose ir nuolatiniame kontakte su dirvožemiu. Dėl to regėjimas jam tapo antraeiliu pojūčiu, o kiti jutimai – ypač svarbūs.
Kur gyvena kurmis?
Kurmis gyvena beveik išimtinai po žeme, dirvožemyje, kuriame gali lengvai kasti urvus ir rasti pakankamai maisto. Jam palankiausios vietos yra tos, kur žemė puri, drėgna, bet neužmirkusi, ir gausi sliekų bei vabzdžių lervų. Dėl šios priežasties kurmiai dažnai aptinkami pievose, ganyklose, soduose, parkuose ir miškų pakraščiuose.
Labai sausas, smėlingas ar akmenuotas dirvožemis kurmiams netinka – tokiose vietose sunku iškasti stabilias urvų sistemas ir palaikyti nuolatinį maisto tiekimą.
Požeminis gyvenimo būdas
Kurmis suformuoja sudėtingą tunelių sistemą, kuri gali driekstis dešimtis ar net šimtus metrų. Šie urvai nėra atsitiktiniai – jie leidžia gyvūnui judėti ieškant maisto, išvengti plėšrūnų ir palaikyti gana pastovią temperatūrą ištisus metus. Ant žemės paviršiaus matomi kurmiarausiai yra tik kasimo metu išstumtos žemės krūvelės, o ne tyčinis statinys.
Paviršiuje kurmis jaučiasi nesaugiai, todėl ten pasirodo labai retai ir dažniausiai tik naktį arba atsitiktinai.
Kodėl svarbu tai žinoti?
Supratus, kur ir kaip gyvena kurmis, tampa aišku, kodėl jis atrodo taip neįprastai ir kodėl jo jutimo sistema skiriasi nuo daugumos mums pažįstamų žinduolių. Tai natūraliai veda prie kito klausimo – kaip atrodo kurmis ir kokios kūno savybės leidžia jam gyventi po žeme.
Kaip atrodo kurmis: kūno sandaros ypatybės
Kurmis iš pirmo žvilgsnio atrodo neįprastai, tačiau kiekviena jo kūno detalė turi aiškią biologinę paskirtį. Tai vienas geriausių pavyzdžių, kaip gyvūno išvaizda tiesiogiai atspindi jo gyvenimo būdą.
Kūno forma ir dydis
Kurmis yra nedidelis, kompaktiškas žinduolis, paprastai užaugantis iki 12–16 cm ilgio, neskaičiuojant trumpos uodegos. Jo kūnas cilindriškas, be ryškaus kaklo – galva tarsi tiesiogiai pereina į liemenį. Tokia forma leidžia lengvai judėti siaurais tuneliais ir sumažina pasipriešinimą dirvožemiui.
Kūnas labai raumeningas, ypač priekinėje dalyje, nes didžioji fizinė apkrova tenka kasimui.
Priekinės galūnės – pagrindinis „įrankis“
Ryškiausias kurmio bruožas – itin stiprios, į šonus pasuktos priekinės letenos. Jos primena mažus kastuvus ir yra pritaikytos stumti žemę į šalis. Nagai platūs, tvirti, o peties juosta neįprastai galinga lyginant su kūno dydžiu.
Būtent šios galūnės leidžia kurmiui:
- greitai kasti naujus tunelius,
- palaikyti urvų struktūrą,
- judėti dirvožemyje net labai tankiomis sąlygomis.
Kailis – pritaikytas judėjimui bet kuria kryptimi
Kurmių kailis yra trumpas, labai tankus ir aksominis. Skirtingai nei daugumos žinduolių, kurmio plaukai neturi aiškios krypties – jie gali pasilenkti į abi puses. Tai leidžia gyvūnui judėti pirmyn ir atgal tuneliuose nesipriešinant kailiui.
Spalva dažniausiai būna juoda arba tamsiai pilka, rečiau – rusva. Požeminiame gyvenime spalva neturi maskavimo reikšmės, todėl svarbiausia yra kailio funkcionalumas, o ne išvaizda.
Uodega ir jutiminė funkcija
Nors kurmio uodega trumpa, ji nėra nereikalinga. Joje gausu jutiminių receptorių, kurie padeda orientuotis tuneliuose, pajusti aplinkos pokyčius ir galimus pavojus. Uodega kartu su snukiu ir priekinėmis galūnėmis sudaro lytėjimo orientacijos sistemą.
Ką visa tai pasako apie kurmį?
Kurmis nėra „keistas“ ar „netobulas“ gyvūnas – priešingai, jis yra ypač tiksliai prisitaikęs prie savo nišos. Jo kūnas sukurtas ne matymui ar greitam bėgimui paviršiuje, o nuolatiniam gyvenimui tamsoje, po žeme.
Tai natūraliai veda prie vieno dažniausių ir labiausiai mitais apipinto klausimo – ar kurmis turi akis ir ar jis iš tiesų aklas.
Ar kurmis turi akis ir ar jis mato?
Vienas dažniausių mitų apie kurmį – teiginys, kad jis neturi akių ir yra visiškai aklas. Tai nėra tiesa. Kurmis turi akis, tačiau jos yra labai mažos ir stipriai redukuotos, palyginti su paviršiuje gyvenančių žinduolių regėjimo organais.
Kaip atrodo kurmio akys?
Kurmio akys yra itin mažos, vos kelių milimetrų dydžio, ir dažniausiai paslėptos po kailiu. Dėl to jos beveik nepastebimos, ypač jei gyvūnas trumpam pasirodo paviršiuje. Akys neturi ryškių vokų, o jų padėtis sumažina riziką būti pažeistoms kasant žemę.
Ši anatomija nėra defektas – tai evoliucinis prisitaikymas, leidžiantis apsaugoti akis nuo dirvožemio, smėlio ir nuolatinės mechaninės trinties.
Ar kurmis mato?
Kurmis nėra visiškai aklas, tačiau jo regėjimas labai ribotas. Jis geba:
- atskirti šviesą nuo tamsos,
- pastebėti stambius judesius arti kūno,
- reaguoti į staigius šviesos pokyčius.
Smulkių detalių, formų ar objektų kurmis nemato. Tačiau to jam ir nereikia – po žeme regėjimas neturi didelės reikšmės.
Kaip kurmis orientuojasi be regėjimo?
Kadangi regėjimas yra antraeilis pojūtis, kurmis pasikliauja kitais, daug svarbesniais jutimais. Jo uoslė ir lytėjimas yra ypač išvystyti. Snukis ir priekinės galūnės padeda aptikti grobį, dirvožemio vibracijas ir net menkiausius judesius tuneliuose.
Be to, kurmis labai jautriai reaguoja į vibracijas, todėl gali „jausti“ sliekų judėjimą net ne matydamas jų. Tai leidžia efektyviai medžioti visiškoje tamsoje.
Kodėl susiformavo mitas apie aklumą?
Mitas, kad kurmis aklas, atsirado todėl, kad:
- jo akys sunkiai matomos,
- jis beveik niekada neišnaudoja regėjimo,
- paviršiuje juda nerangiai ir dezorientuotai.
Tačiau tai nereiškia, kad kurmis „nemato“, o tik patvirtina, jog regėjimas jam nėra pagrindinis pojūtis.
Ką tai sako apie kurmio prisitaikymą?
Kurmio akys – puikus pavyzdys, kaip gamta „optimizuoja“ organizmą pagal gyvenimo būdą. Vietoje to, kad investuotų energiją į sudėtingą regėjimo sistemą, kurmis išvystė itin efektyvią uoslę, lytėjimą ir raumenų sistemą.
Ką daryti, jeigu kurmis gyvena sode
Ką verta suprasti ir daryti, jei sode gyvena kurmis
Vertinti kurmį kaip ekosistemos dalį: kurmiai minta sliekais ir vabzdžių lervomis, todėl padeda reguliuoti dirvožemio kenkėjų populiacijas.
Suprasti kurmiarausių reikšmę: iškasta žemė pagerina dirvožemio aeraciją ir vandens nutekėjimą, ypač sunkesniuose dirvožemiuose.
Rinktis humaniškas prevencines priemones: jei kurmiai kelia nepatogumų, galima naudoti atbaidymo sprendimus, kurie nekenkia gyvūnui.
Stebėti situaciją: dažnai kurmis konkrečioje vietoje būna laikinai ir vėliau pats persikelia.
Informuotis prieš imantis veiksmų: žinojimas padeda išvengti nepagrįstų sprendimų ir žalos gamtai.
Ko daryti nerekomenduojama
Nenaudoti nuodų ar žiaurių spąstų: tai nehumaniška ir gali pakenkti kitiems gyvūnams ar net augintiniams.
Nesunaikinti kurmio urvų beatodairiškai: tai dažnai tik paskatina gyvūną kasti naujus tunelius.
Nesivadovauti mitais: kurmis nėra aklas ir nėra „kenkėjas iš prigimties“.
Nenaudoti neaiškių cheminių priemonių: jos gali užteršti dirvožemį ir pakenkti ekosistemai.
Nespręsti emocijomis: impulsyvūs veiksmai dažnai būna neveiksmingi ir žalingi.
Dažniausiai užduodami klausimai
Ar kurmis tikrai neturi akių?
Kodėl kurmis kasa kurmiarausius?
Ar kurmis kenkia augalams?
Ar kurmis yra saugomas gyvūnas?
Ar kurmis gali būti naudingas sodui?
